VILNIUS, lapkričio 28 — Sputnik. Prancūzijos prezidentas neturi palaikyti jokių ryšių su Rusija, Lietuva didžiuojasi savo parama Baltarusijos "penktajai kolonai" ir neketina ieškoti jokių kompromisų su Minsku dėl Baltarusijos AE: atominė elektrinė turi būti pamiršta, ir taškas. Tai yra pagrindiniai skandalingojo Lietuvos prezidento patarėjos užsienio politikos klausimais Astos Skaisgirytės interviu teiginiai, rašo portalo "RuBaltic.ru" autorius Aleksandras Nosovičius.
Interviu atskleidžia visą Lietuvos užsienio politikos, kuri vykdoma griežtai laikantis tokių veikėjų kaip Skaisgirytė patarimų, neadekvatumo laipsnį.
Patarėjų, pateikusių politinę ekspertizę Lietuvos vadovybei, lygis stebina jau ne pirmą kartą. Pavyzdžiui, didelę informacinę galią prezidentui Gitanui Nausėdai turėjo prieš tris mėnesius vykęs susitikimas su Lietuvos politologų grupe, pakviesta patarti valstybės vadovui, kaip "atkurti" Lietuvos santykius su Baltarusijos Respublika.
Ekspertų delegacija buvo sudaryta iš "apsėstų vanagų", kai kuriems buvo uždrausta atvykti į Baltarusiją už bandymą ten organizuoti Maidaną ir per gatvių riaušes nuversti "diktatorių" Lukašenką. Galima įsivaizduoti, ką tokie patarėjai patarė Lietuvos prezidentui. Po jų patarimų Lietuvos ir Baltarusijos santykiai gali sulaukti ne santykių atkūrimo, o karo.
Beje, tai nėra perdėtas dalykas. Pirmasis rimtas Vilniaus žingsnis Minsko link po susitikimo su politologais prezidento rūmuose buvo tai, kad Lietuva pervežė amerikiečių tankus prie Baltarusijos sienos.
Dabar oficiali Lietuvos prezidento patarėja užsienio politikos klausimais išdidžiai deklaruoja Baltarusijos opozicijos palaikymą Lietuvoje ir kartu pareiškia, kad su Minsku nebus deramasi dėl Baltarusijos AE: uždarykite ją, ir taškas.
"Remti pilietinės visuomenės formavimąsi Baltarusijoje yra vienas iš Lietuvos užsienio politikos tikslų, todėl apie 100 Baltarusijos nevyriausybinių organizacijų buvo suteikta galimybė dirbti mūsų šalyje", — sako Asta Skaisgirytė. Tik pamanykit, o kas čia tokio?
Ypatingas pasididžiavimo objektas yra Europos humanitarinis universitetas, išlaikomas Amerikos ir Europos, kuris buvo ištremtas iš Minsko ir surado prieglobstį Vilniuje. Anksčiau jis buvo demaskuotas Baltarusijos opozicijos aktyvistų mokymu rengti gatvės protestus.
"Suprantame, kad investicija į tuos jaunus baltarusius, į jų protus, į jų demokratijos pažinimą nenueis veltui ir ateityje atsipirks", — aiškino Nausėdos patarėja.
Tai yra, bandymas įsikišti į kaimyninės šalies vidaus politiką ir ten paruošti "režimo pasikeitimą" išreiškiamas beveik atviru tekstu.
Kaip tai suderinama su paranojiškomis "Maskvos rankos" paieškomis Lietuvoje? Ogi niekaip. Čia ir slypi neadekvatumas, kai Lietuva mano turinti teisę kištis į savo kaimynų reikalus, tačiau dėl blogų santykių visuomet kalti kaimynai.
Tarp kitko, neadekvatumas rodomas ne tik kaimynų, bet ir pagrindinių NATO sąjungininkų atžvilgiu. Oficialus Vilnius užsirūstino ant Prancūzijos, kurios prezidentas išdrįso Rusiją vadinti Europos šalimi, kurios neįmanoma išstumti iš Europos, nes be jos žemyne nebus stabilumo.
Dabar Emanuelis Makronas pasiūlė ES specialiajam įgaliotiniui pagerinti santykius su Rusija, dėl ko trūko Lietuvos kantrybė. Lietuvos prezidento patarėja pareiškė, kad grįžti prie dialogo su Maskva galima tik po to, kai "Rusija ims laikytis tarptautinės teisės".
Kalbant apie Lietuvą, ji nepalaikys jokių dialogų. Nei su Maskva, nei su Minsku. Suomija neseniai pasiūlė trišales derybas su Minsku ir Vilniumi dėl Baltarusijos atominės elektrinės. Asta Skaisgirytė perteikė oficialią Vilniaus reakciją: atominė elektrinė Baltarusijoje yra visos ES problema (nors niekas ES, išskyrus Lietuvą, apie šią problemą nežino), tegul visa ES ją išsprendžia. Ir jokių derybų su Minsku: nei trišalių, nei dvišalių.
Tokia Lietuvos užsienio politika ir yra: pagrįsta skandalais ir ultimatumais, kad visi nusileistų Lietuvos isterijoms ir darytų taip, kaip nori Vilnius.
Prieš trejus metus Lietuva taip pat atsisakė Suomijos pasiūlymo rengti trišales konsultacijas su Rusija ir NATO dėl karinių orlaivių skrydžių per Baltiją tik įjungus atsakiklius. Kodėl, jei dėl Baltijos šalių susirūpinimo dėl atsitiktinio karinio susidūrimo pavojaus buvo pasiūlyta rengti konsultacijas? Ogi todėl: jokių derybų su "šalimi agresore"!
Prieš trejus metus Lietuva ryžtingiausiai Europos Sąjungoje priešinosi trišalėms Maskvos, Briuselio ir Kijevo deryboms dėl Ukrainos asociacijos su ES niuansų. Kokios trišalės derybos, jei šios asociacijos reikia, kad būtų galima atitraukti Ukrainą nuo Rusijos? Todėl vietoj derybų Ukrainoje įvyko Maidanas, perversmas, susiskaldymas šalyje ir pilietinis karas šalies pietryčiuose.
Tuomet, 2013 metais, paskutinį kartą buvo rimtai išklausyta Lietuvos pozicija Vakaruose (tuo metu ji buvo pirmininkaujanti ES ir buvo atsakinga už Rytų partnerystės programą). Ukrainos patirtis pasirodė pernelyg karti, todėl nuo to laiko Vilnius buvo ramiai ignoruojamas tarptautinėje arenoje, kartkartėmis linksint galva dėl naujų beprotybės apraiškų, tokių kaip Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pareiškimai Estijos prezidentei, kad susitikimai su Vladimiru Putinu turėtų būti suderinti su juo, Lietuvos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi.
Aukščiausias Lietuvos užsienio politikos beprotybės ženklas yra tas, kad absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų to nepalaiko.
Remiantis naujausiomis apklausomis, daugiau nei pusė lietuvių mano, kad šalies vadovybės pozicija Rusijos atžvilgiu yra per griežta, ir nepalaiko tolesnio karinių išlaidų didinimo. Tačiau vadovybei tai nė motais. Ji toliau laikosi savo linijos, kuriai rinkėjai nepritaria, o tarptautinė bendruomenė suka pirštą prie smilkinio.
