VILNIUS, gruodžio 27 — Sputnik. Vokietija virsta tokia šalimi, kokią nori matyti Lietuva, teigia Lietuvos politikai ir diplomatai. Vokiečių širdyse pabunda prieš 75 metus užgniaužtos geopolitinės ambicijos, jie aktyviai užsiima Rytų politika. Kitaip tariant, Lietuva nori matyti Vokietiją kaip naująjį Reichą, kuris vėl nukreiptų savo "geležinio kumščio" smūgį į Rusiją. Pastarąjį kartą, kai Lietuvos "patriotai" meldėsi už tokią Vokietiją, jiems viskas baigėsi labai liūdnai, tačiau jų palikuonys, kaip bebūtų keista, visai nieko prieš tai pakartoti, savo straipsnyje rašo portalo "RuBaltic.ru" autorius Aleksandras Nosovičius.
"Aš manau, kad dabar Vokietija transformuojasi į tokią valstybę, kokios mes norime. Tas procesas tikrai yra pastebimas, aš atsimenu savo vizitus į Berlyną prieš kelerius ar net 10 metų. Tada Berlynas buvo visai kitoks. Dabar Berlynas imasi geopolitinių ambicijų. Taip sakė ir Vokietijos paskirta Europos Komisijos pirmininkė, kuri pasakė, kad pirmą kartą istorijoje komisija bus geopolitinė. Kodėl? Nes tie iššūkiai visgi yra didesni — agresijos nesustabdanti Rusija, jau agresore pripažinta Kinija", — po neseniai vykusio Vokietijos ir Lietuvos forumo sakė buvęs Lietuvos ambasadorius JAV, Seimo narys, konservatorius Žygimantas Pavilionis.
Jau vien iš šios citatos akivaizdu, kokių būtent geopolitinių instinktų pabudimas tarp vokiečių džiugina buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovą, įtakingą diplomatiniuose sluoksniuose. Oficialus Vilnius nuo karo Irake saugojosi Vokietijos kaip nepriklausomo žaidėjo, kuris atsisakė Vašingtono globos. Lietuvai tokia geopolitiškai atsigaivinusi Vokietija neįdomi.
Vokietija, kaip strateginė Rusijos sąjungininkė, kurianti "didžiąją Europą nuo Lisabonos iki Vladivostoko", Lietuvos politikams — tikras košmaras. Neleisti tokiam košmarui tapti realybe yra Lietuvos, kaip "buferinės zonos", atsidūrusios ant Rusijos "sulaikymo" altoriaus, egzistencijos prasmė, rašo Nosovičius.
Pasak jo, Lietuva nori, kad Vokietija taptų Ketvirtuoju Reichu, kurio "geležinis kumštis" vėl būtų nukreiptas į rytus, prieš slavus, ir anksčiau ar vėliau vėl susikautų su Rusija.
Jo teigimu, tai yra ne vieno Lietuvos Seimo nario ir buvusio diplomato nuomonė, o Lietuvos valstybės pozicija. Pastaraisiais metais panašias mintis išsakė pirmieji Lietuvos asmenys, įgalioti kalbėti valstybės vardu. Buvusi šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė per eilines NATO pratybas netoli Rusijos sienos prieš porą metų pasveikino Bundesvero kariuomenę ir džiaugėsi vokiečiais, kurie įveikia istorines traumas ir vis aktyviau dalyvauja karinėje politikoje.
O dabar Vilnius džiūgauja, kad Berlyno užsienio politika lėtai, bet užtikrintai krypsta Lietuvai reikalinga linkme.
Kaip ir prieš 80 metų, daroma prielaida, kad jei lietuviai sėdės Vokietijos kariuomenės akiratyje, tai kas nors atiteks ir jiems po Vokietijos pergalės prieš "prakeiktus" rusus.
Lietuvos politikai turi pagrindo manyti, kad kažkas jau nutolsta nuo aktyvios Berlyno Rytų politikos.
"Niekur, jokiame kitame pasaulio mieste, palyginti su Vilniumi, neveikia tiek užsienio šalių ar fondų su Baltarusija — Adenauerio fondas, tarptautinis respublikonų institutas, JAV kairieji... Daugybė organizacijų. Europos humanitarinis universitetas su 3000 sielų, išmokytų europietiškai. Kas juos gano? Ar mes turime bendrą vaizdą. Per mus, galima sakyti, tankai kitų galingų valstybių važiuoja, o mes net nesidomime tuo", — komentavo Pavilionis.
Tai yra, jis išvardija, be kita ko, Vokietijos politines NVO, dirbančias iš Vilniaus su tikslu geopolitiškai perorientuoti Minską: organizuoti gatvių riaušes, nuversti Lukašenką, nutraukti aljansą su Rusija — nesvarbu, kokia tvarka.
Iš tikrųjų šios organizacijos veikia Vilniuje, nes "batka" išvarė jas iš Minsko dėl bandymų destabilizuoti Baltarusiją. Jie visi, įskaitant jau minėtą Vokietijos Adenauerio fondą, sprendė šį klausimą, vadindami jį "demokratijos skatinimu". Ir iš kaimyninės Lietuvos teritorijos jie tęsia tą patį darbą.
2010 metais Baltarusijos valdžia apkaltino Vilniuje įsikūrusias Vakarų organizacijas opozicijos finansavimu, "spalvotosios revoliucijos" Baltarusijos sostinėje rengimu ir konstitucinės tvarkos nuvertimu.
Taigi, būtent šį Berlyno geopolitinių ambicijų pabudimą Lietuva sveikina ir skatina. Naujoji "drang nach Osten" yra ES Rytų partnerystės programa, siekianti atitolinti buvusias sovietines respublikas nuo Rusijos, paversti jas rusofobinėmis valstybinėmis formomis, pritaikyti režimo keitimo technologijas ir panašius dalykus.
Kokios yra tokių netradicinių poveikio metodų pasekmės? Lietuvos valdžiai — kuo blogiau, tuo geriau. Ukrainos atplėšimas nuo Rusijos ir jos rusakalbių gyventojų Kryme ir šalies Pietryčiuose galų gale privedė iki karo, bet Lietuvos elitas iš to juk turėjo naudos. Po įvykių Ukrainoje Rusijos ir Vokietijos santykiai pablogėjo taip, kaip "sanitarinio kordono" apologetai anksčiau net negalėjo svajoti.
Jei kažkas panašaus nutiks Baltarusijoje, Vilnius iš to gaus dar daugiau naudos. Baisu įsivaizduoti, kokie pinigų srautai tada plauks į rytus per Lietuvą ir kaip padidės mažosios pasienio respublikos reikšmingumas.
Todėl jie aktyviai stumia vokiečius: eikime pirmyn, imkimės veiksmų! Pažadinkite savo geopolitines ambicijas.
Tik kažkaip pamirštama, kai kai praėjusį kartą Lietuva nusprendė pasinaudoti vokiečių geopolitinėmis ambicijomis, Lietuvos "patriotams" viskas baigėsi labai blogai.
Tada jie turėjo arba užspringti snargliais per apklausas Lietuvos TSR NKVD, arba nešti kudašių paskui visas ambicijas praradusius vokiečius į Čikagą, Ilinojaus valstiją.
Kaip matome, protėvių patirtis nieko neišmokė jų palikuonių, apibendrina straipsnio autorius.
Po 80 metų "Lietuvos patriotai" raukosi nuo tiesiogine ir perkeltine prasme drebančios Merkel ir dairosi naujo ambicingo Hitlerio Vokietijoje.
