Kaip žinia, vadinamieji Minsko susitarimai, kuriais kadaise buvo siekta nutraukti karinius veiksmus Donbase, faktiškai žlugo net nepradėję galioti. Nors vargu ar tada galėjo išeiti kitaip, turint omeny iš pradžių "ant bangos" buvusių fašistuojančių Ukrainos elementų nusiteikimą Donbase gyvenančių tariamų "vatnikų", "kacapų" ir šiaip "išdavikų" atžvilgiu. Tačiau laikas eina, ir su laiku karas žmones tiktai išvargina.
Kam (ne)reikalingas karas?
Tiesa, dar prieš įvykstant minėtajam susitikimui, į mitingą Kijeve susirinkusi antirusiškai nusiteikusių veikėjų minia grasino prezidentui, kad tik šis "neparduotų" tariamų Ukrainos nacionalinių interesų Rusijai ir Putinui. Bet didžioji dalis ukrainiečių iš naujojo, Petro Porošenką pakeitusio prezidento Volodymyro Zelenskio atitinkamai tikisi realių žingsių link taikos ir bent dalinio stabilumo šalyje atkūrimo.
Tiktai didelis klausimas, kiek tokios viltys pagrįstos. O nacionalistams labai daug baimintis ir nereikėjo. Ir tai parodė įvykęs susitikimas, kuriame Zelenskis reikalavo atkurti buvusią Ukrainos-Rusijos sieną, pastarajai atsiimant neva "okupuotąsias" (kieno? Pačių Donbaso gyventojų?!) Donbaso teritorijas. Tuo tarpu į pamatinius Putino atstovaujamų donbasiečių siekius (specialaus statuso minėtosioms žemėms suteikimą, ar netgi Ukrainos federalizavimą) pastarasis nusispjovė.
Bet tuo nereiktų per daug stebėtis, ypač turint omeny susitikimo kontekstą. Greta šiaip gan juokingos, prezidentą ne itin puošusios Zelenskio laikysenos (į kurią, atrodo, savaip dėmesį atkreipė ir kiti lyderiai...), egzistuoja lemiami geopolitiniai veiksniai. Ukrainos klausimas yra lyg tarp Europos ir Rusijos prabėgusi "juoda katė", kurios buvimu nei viena, nei kita pusė nėra ekonomiškai suinteresuota. Todėl ir siekia greitesnio, pragmatiškesnio sprendimo.
Tuo tarpu pati Ukraina, iki pat Maidano buvusi tarp Rytų ir Vakarų daugiau mažiau pragmatiškai laviravusių oligarchų valdžioje, po šio perversmo yra tapusi faktiniu Jungtinių Valstijų įtakos avanpostu regione. Tai, kad dalis šio kapitalistinio elito veikėjų (pavyzdžiui, anksčiau neonacių gaujas finansavęs Igoris Kolomoiskis) dabar savo nusistatymą Rusijos atžvilgiu koreguoja, bendrosios tendencijos dar nekeičia.
Šiame kontekste, be abejo, taikos norėtų visi. Tik skirtingomis sąlygomis. Ne tiktai neišduodamas gyvybinių Donbaso žmonių interesų, bet ir nediskredituodamas savęs didžiulės rusų dalies akyse, Putinas nusileisti Zelenskio reikalavimams (kurių įvykdymas būtų tolygus Donbaso pavergimui) tiesiog negalėtų. O Zelenskis, bent jau kol kas, būdamas lojalus savo šeimininkams, laikosi senosios linijos.
Rusija ir ES
Kol kas, siekiant išreikšti gerą valią, tebuvo sutarta dėl paliaubų, belaisvių mainų ir karinių pajėgų atitraukimo iki 2020-ųjų kovo. Todėl tikėtina, kad ir siekiant taikos, procesas, jei ir jam bus lemta pasisekti, greitas nebus. Kita vertus, reikia turėti omeny esminį ekonominį problemos aspektą, kuris reiškiasi Rusijos santykiais su Prancūzija ir Vokietija, kaip lyderiaujančiomis ES valstybėmis.
Be dalies Ukrainos oligarchų ir kraštutinių nacionalistų, iš Vakarų pusės konflikto Ukrainoje eskalavimas jau nedomina nieko, išskyrus JAV ir jų satelitus. Tuo tarpu ES su Rusija sieja labai paprasti, praktiniai ekonominiai interesai, kurie, kaip rodo pastarojo laiko procesų išdavos, ilgainiui tampa stipresniais, nei Vakarų Europos pasiruošimas toliau nuolaidžiauti Amerikai.
Šitai įrodančių pavyzdžių yra daug, bet vienu šviežiausių galime nurodyti vis neblėstančias aistras ir grasinimus dėl "Nord Stream-2" projekto, piktinančio tiek dujų Rusijai pavydinčius JAV elito sluoksnius, tiek uolius jų vietininkus Pabaltijyje, iš kurių lietuviškieji Amerikos klapčiukai išsiskyrė graudžiai juokingai nuskambėjusia "Independence" terminalo afera.
Todėl iš esmės galima numanyti, kad Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai, būdami atitinkamai suinteresuoti, ilgainiui gali "prispausti" Zelenskio atstovaujamą Ukrainos pusę leistis į tam tikrus kompromisus, be kurių diplomatinis Donbaso konflikto sprendimas tikrai nebus įmanomas.
Ką veiks mūsiškiai?
Kitas dalykas, kaip visa tai siejasi su mūsų Lietuvos valdančiųjų rusofobiškų "patriotų" klika, kuri, nors ir labai susireikšminusi, faktiškai tokių procesų baigčiai neturi nė menkiausios įtakos. O siejasi taip, kad pastariesiems esama situacija, leidžianti propagandos kanalams stiprinti įvaizdį apie neva "puolantį" rusą, yra jiems politiškai labai paranki. Tuo tarpu ES lyderiams čia viskas "šviečiasi" kitaip.
Todėl visiškai neatmestina, kad susitarimas čia, kuris iš esmės reikštų suartėjimą tarp Rusijos ir dvejų galingiausių ES valstybių, paliktų tokius, kaip Linas Linkevičius ir Ko "ant ledo". Dar daugiau — reikia nepamiršti, jog jau ir dabar aiškėja, kad anksčiau ar vėliau jų valdoma Lietuva atsidurs tarp kūjo ir priekalo, žodžiu tarp JAV ir ES interesų takoskyros, kas neabejotinai ves prie vienokių ar kitokių pasikeitimų regione.
Ką tokiu atveju jie darytų, lieka neaišku. Vieni gal persimestų į priešingą stovyklą (o tokios patirties, taigi, ir įgūdžių, buvę TSKP ir VLKJS funkcionieriai gi turi...), o kiti įsikibę toliau laikytųsi rusofobinių pozicijų. Tačiau kas tikrai aišku — kad sveikas Ukrainos klausimo sprendimas jiems į gerą neišeitų. Bet ar toks bus, parodys tik laikas ir tolimesnės šalių derybos.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
