"Mes perėjome prie popierinio darbo, nors mano kolegos mane kritikuoja dėl to ir reikalauja išvykos. Tačiau jie nesupranta situacijos: aš, kaip organizacijos vadovas, kaskart atradęs palaikus susidurdavau su baudžiamosios bylos iškėlimu, kaskart buvau kaltinamas dėl tariamos žmogžudystės. Ir dabar įstatymai buvo sugriežtinti dar labiau — mes net neturime teisės kasinėti", — Sputnik Lietuva pasakojo Viktoras Orlovas.
Draudžiama kasinėti
Kasinėjimais ir bevardžių žuvusių Raudonosios armijos kareivių paieškomis Viktoras Orlovas kartu su bendraminčiais užsiima beveik 15 metų. Iš pradžių klajojimas po miškus su metalo detektoriumi buvo hobis. Tačiau po to, kai Viktoras pirmą kartą atrado Raudonosios armijos kareivio palaikus, kareivių palaikų paieška ir jų perlaidojimas tapo pagrindiniu gyvenimo tikslu. Ir pirmaisiais metais Lietuvos valdžia labai rėmė šį Viktoro Orlovo siekį.
"Mes esame sudarę sutartis su įvairiomis valstybinėmis organizacijomis, su teismo medicinos laboratorija — galėjome nustatyti laidojimo vietas, atlikti palaikų tyrimą. Pavyzdžiui, mums pavyko rasti Raudonosios armijos kareivį Amelfiną Aleksandrą Ivanovičių, gimusį 1920 metais. Vėliau jis buvo palaidotas mūsų Antakalnio kapinėse, Vilniuje. Bet, deja, po kurio laiko požiūris į mūsų veiklą ir į visa tai, kas susiję su sovietų kariuomenės įvykdytu Baltijos šalių teritorijų išvadavimu, įgavo šiek tiek kitokį atspalvį", — sako Viktoras Orlovas.
Kaip pavyzdį jis nurodo keturių Rusijos imperijos armijos kareivių, žuvusių 1915 metais, ir septynių Raudonosios armijos kareivių, žuvusių 1944 metų liepos mėnesį, iš kurių šešių asmenybės buvo nustatytos, perlaidojimo istoriją. Raudonosios armijos kovotojai, beje, buvo rasti miškininko, kuris žinojo apie kapavietę miške, dėka, ir, kai ten pradėjo tiesti kelią, jis kreipėsi į "Užmirštų karių" asociaciją, bijodamas, kad karių palaikai bus tiesiog sumaišyti su žeme.
"Raudonosios armijos kariai 2007 metais buvo perlaidoti Antakalnio kapinėse. Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopa, šie kariai nešė sarkofagus su karių palaikais. Ir po kelerių metų buvau apkaltintas tuo, kad vos ne naktį aš ten juos palaidojau ir neteisėtai įrengiau granito akmenis, ant kurių buvo nurodyti vardai ir mirties metai. O dar ir prisikabino prie žvaigždžių ant akmens, buvau apkaltintas sovietinės simbolikos propaganda. Ir tai nepaisant to, kad ten nebuvo kūjo ir pjautuvo, kaip ir kitų užuominų apie kažką komunistinio", — prisimena Orlovas.
Ši istorija karo palaikų paieškininkui kainavo daug nervų ir vos neatnešė didelių finansinių nuostolių — bylą nagrinėjantis teismas priteisė jam sumokėti beveik 1 500 eurų baudą, o paminklus nugriauti. Tačiau Viktorui Orlovui pavyko išbristi iš situacijos kaip nugalėtojui.
"Lietuvos kultūros paveldo departamentas apeliavo įstatymais, kurie buvo priimti po perlaidojimo ir paminklų įrengimo. Ir kaip aš galėčiau būti nubaustas, jei abiem perlaidojimams buvo duoti savivaldybės leidimai, be Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopos dalyvavo ir Rusijos, Kazachstano bei Ukrainos ambasadoriai?! Viskas buvo daroma pagal įstatymus, todėl aš laimėjau teismą", — sako Orlovas.
Viktoras Orlovas džiaugiasi laimėjęs vienu konkrečiu atveju, tačiau kalba apie pralaimėjimą apskritai. Karo istorijos asociacija "Užmiršti kariai" faktiškai nustojo užsiimti pagrindine veikla — Raudonosios armijos kareivių palaikų paieškomis ir perlaidojimu.
"Mes nebuvome uždrausti, tačiau pagal naująjį įstatymą, norėdami atlikti kasinėjimus, turime nurodyti tokio darbo priežastį, sudaryti sutartis, kviesti archeologą ir mokėti už jo paslaugas, ir tai yra keli tūkstančiai eurų už kvadratinį metrą. Ir net jei žmogaus palaikai yra rasti, tarkime, "juodųjų" kasinėtojų, mes negalime atvykti ir įteisinti radinio. Arba, jei turime informacijos, kad kovotojas yra tam tikroje vietoje, mes taip pat neturime teisės ekshumuoti jo palaikų", — gūžteli pečiais Orlovas.
Karo palaikų paieškininkas sako, kad anksčiau, kai jis pateikdavo karių palaikus ekspertizei, buvo iškeltos baudžiamosios bylos dėl nužudymo ir šiose bylose jis buvo pagrindinis kaltinamasis. Vėliau bylos, savaime suprantama, buvo nutrauktos. Bet buvo bent tokia galimybė palaidoti Raudonosios armijos kareivius. O dabar ekspertai nebebendradarbiauja su asociacija.
"Aš vis dar turiu kario palaikus, kuriuos Raseinių miške rado "juodieji" kasinėtojai, jie su mūsų pagalba visada stengėsi legalizuoti palaikus. Jis neidentifikuotas. Aš žinau, kad jis žuvo 1941 metais, tačiau aš neturėjau jokių asmeninių daiktų, pagal kuriuos galėtume jį atpažinti. Aš taip pat negaliu jo palaidoti kaip nežinomo — valdžia to neleidžia", — apie savo paskutinį kareivį pasakoja Orlovas.
Ir jis primena, kad per daugelį darbo "Užmirštų karių" asociacijoje metų pavyko surasti ir perlaidoti apie 130 Raudonosios armijos kareivių, rasta maždaug tiek pat vokiečių, kurių palaikai buvo perkelti į Vokietiją.
Iš laukų į archyvus
Viskas, ką šiandien gali daryti "Užmirštų karių" asociacija, — tai rinkti informaciją, sisteminti archyvinius duomenis, kad būtų galima greitai reaguoti į visus besidominčių protėvių likimais asmenų prašymus. Ir dar tvarkyti Raudonosios armijos karių kapus.
Lietuvoje yra apie 300 karių kapų. Juos gali nugriauti bet kurio momentu, valdžia gali nuspręsti, kad jie kelia grėsmę gyventojams.
"Man neseniai buvo atsiųsta medinio komplekso, nuo kurio nukrito kareivio galva, nuotrauka. O jei ji nukristų ant asmens, kuris darė šią nuotrauką? Bet mums neleidžiama tų paminklų restauruoti, tik prižiūrėti. Kol tarp Lietuvos ir Rusijos nėra tarpvyriausybinio susitarimo dėl karių laidojimo vietų priežiūros, kuris reglamentuotų visus klausimus apie paminklus, mes galime tik spalvinti raides, klijuoti nukritusias plokštes, taisyti vartelius, sutvirtinti pamatus. O dar valyti ir plauti, kad niekas nepasakytų, jog kapai yra apleisti, ir tuo pagrindu juos nugriautų", — sako Orlovas.
Viktoras Orlovas papasakojo apie leidimo 2017 metais gavimą, dokumentas suteikia teisę atnaujinti karių kapą Obelių miestelyje, Rokiškio rajone. Centrinė kovotojo skulptūra atrodė apgailėtinai — jo rankos suskilinėjo, paminklo dalys atkrito.
"Gavome visus leidimus rekonstruoti šį memorialą, Žitomire užsakėme tikslią paminklo kopiją ir parsivežėme į Lietuvą. Pagaminome plokšteles su Raudonosios armijos karių pavardėmis, jos irgi buvo iš granito, ne iš betono. Beliko visa tai pastatyti, tačiau 2017 metų gruodžio mėnesį Kultūros paveldo departamentas panaikino visas mūsų licencijas ir leidimus įrengti šį paminklą. Motyvacija — bus priimtos naujos taisyklės, kuriomis remiantis bus galima atlikti remonto ir restauravimo darbus. Ir iki šiol nėra nei naujų taisyklių, nei leidimų, o paminklas ir lentelės laikomos sandėlyje", — pasipiktino karių palaikų paieškininkas.
Jis prisimena, kad Rusija jau seniai pažadėjo į šiuos Lietuvos valdžios sprendimus ir veiksmus reaguoti atitinkamomis priemonėmis, ir sureagavo — nustojo išdavinėti vizas Lietuvos projekto "Misija Sibiras" dalyviams, kurie prižiūri ištremtų lietuvių kapavietes.
"Ir užuot atsisėdusi prie derybų stalo, Lietuvos valdžia tik dar labiau aštrina situaciją. Mes esame ryškus to pavyzdys", — apibendrina Viktoras Orlovas.
