Aštrėja informacinis karas prieš Rusiją, susijęs su istorinėmis temomis. Pasaulyje išleidžiamas filmas, plakatuose pristatomas kaip "svarbiausia tikra istorija, kurią kada nors išvysite". Tuo pat metu su juo tiesiogiai susiję žmonės pripažįsta, kad šis filmas neturi nieko bendro su istorine tiesa.
Filmas "Ponas Džonsas" buvo nufilmuotas praėjusiais metais ir netgi buvo pristatytas Ukrainoje "golodomoro" metinių proga pagal patrauklų pavadinimą "Tiesos kaina".
Žodis "tiesa" čia yra pagrindinis dalykas, nes Ukrainos piliečiams buvo pasakyta būtent apie "tikrąją istoriją apie Ukrainos žmonių genocidą". Sprendžiant iš Ukrainos žiniasklaidos ir tinklaraštininkų apžvalgų, taip jie suprato šį propagandinį darbą. Dabar, kai teko parodyti "Džonsą" Britanijos kino teatruose, vietinė spauda taip pat bando įrodyti, kad tai beveik dokumentinis filmas apie "Stalino genocidinį badą Ukrainoje".
Norint suprasti tikrąją filmo esmę, pakanka įvertinti jo autorius ir susijusius asmenis. Beveik pirmasis apie filmą pranešė tuometinis garsaus Ukrainos Nacionalinės atminties instituto vadovas, įsitikinęs Banderos pasekėjas Vladimiras Viatrovičius. Jis asmeniškai atidarė parodą Kijeve, skirtą pagrindiniam filmo veikėjui — 1930-ųjų britų žurnalistui Garetui Džonsonui. Scenarijų parašė ukrainiečių kilmės kalifornietė Andrea Halupa, kuri ypač neslėpė, kad užsiima "šventa kova" prieš stalinizmą ir "putinizmą". Dar 2014 metais ji įkūrė aktyvistinį judėjimą "Global Maidan", kuris kovojo pagal Ukrainos pavyzdį "už geresnę Sirijos, Irano, Venesuelos, JAV ateitį".
Taip ir JAV. Tiesą sakant, tuo aktyviai užsiima jos vyresnioji sesuo, kurios vardas jau ne kartą yra iškilęs Donaldo Trampo apkaltos metu — Aleksandra Halupa. Ji laikoma pagrindine figūra santykiuose tarp Demokratų partijos būstinės ir Ukrainos per 2016 metų prezidento rinkimų kampaniją. Nenuostabu, kad ji pasirodo ir filmo "Ponas Džonsas" titruose.
Pažvelgę į propagandinio filmo rėmėjų sąrašą pamatysite, kad jį finansavo Ukrainos, Lenkijos ir net Škotijos vyriausybės ir savivaldybių struktūros. Titruose randame standartinį propagandos organizacijų rinkinį, neslėpiantį savo dalyvavimo informaciniame kare prieš Rusiją.
Čia galite rasti "Holodomoro tyrimo konsorciumą", kurį įkūrė Ukrainos diaspora Kanadoje, ir "JAV informavimo apie genocidą Ukrainoje komitetą", britų leidybos grupė, leidžianti "The Daily Telegraph", ir netgi garsusis verslininkas Bilas Brouderis, kuris paskelbė save "Putino priešu Nr. 1" (nors Vakaruose į šį titulą pretenduoja daug žmonių). Kaip matote, to pakanka norint suprasti "Džonso" esmę ir tikslą.
Filmas prasideda tuo, kas reprezentuoja Garetą Džonsą kaip pranašą, kuris dar 1933 metais bandė įspėti apie Hitlerio agresyvius ketinimus pradėti pasaulinį karą su išpuoliu prieš nelaimingą Lenkiją. Tai yra, nuo pirmųjų "teisingiausio pasakojimo" sekundžių autoriai nukrypo nuo tiesos. Kadangi tikrasis Džonsas atvirai užjautė naciams, britų spaudoje rašė entuziastingus straipsnius apie fašistus, Hitlerį pavadindamas "didingu".
Neatsitiktinai jis buvo vienas iš nedaugelio užsienio žurnalistų, kurie pateko į "Hitlerio pulą", kuris lydėjo jį visur ir darė interviu su NSDAP lyderiais. Faktiškai trečiojo dešimtmečio pradžioje britų spaudai tokia pagarba naciams nebuvo netikėtumas: pakanka pasakyti, kad "Daily Mail" buvo tikrasis nacizmo ruporas už Vokietijos ribų. Todėl dar labiau stebina, kad tuose pačiuose laikraščiuose rašoma, kad TSRS tariamai buvo "Hitlerio sąjungininkė".
"Džonso"autoriai pristato savo herojų kaip kovotoją už tiesą, kuris rizikuoja savo gyvybe, ir 1933 metų kovą pirmą kartą patenka į Ukrainą, į Stalino miestą (dabar Doneckas), ir mato ten siautėjusį badą.
"Tačiau žurnalistai į Ukrainą neįleidžiami", — teigia filmo herojus. Nepaisant to, kad savo dienoraščiuose tikras Garetas Džonsas išsamiai aprašo, kaip iki 1933 metų jis kelis kartus lankėsi Ukrainos TSR Vakarų žurnalistų, kurie atvirai ir legaliai keliavo į Charkovą, Kijevą ir Staliną, būrio sudėtyje. Ir, beje, per šias 1930 ir 1931 metų keliones (tai yra, daug anksčiau prieš laikotarpį, kurį Ukraina dabar pristato kaip "golodomorą") Džonsas vistiek kalbėjo apie "baisų badą" TSRS. Taigi jis tai darė nuolat, nepaisant to, ar piliečiai badavo, ar ne.
Neaišku, matė Džonsas badą Ukrainoje 1933 metų kovo mėnesį, ar ne. Sprendžiant iš dienoraščių, toliau Charkovo jis nenukeliavo, ir dienoraščiuose aprašė maisto produktų kainas (tai reiškia, kad jie buvo ten parduodami). Visas tolimesnes istorijas apie bado mastą jis sukūrė pagal gandus, kuriuos rinko iš pokalbių su anoniminiais šaltiniais. Štai kodėl jo apokaliptinės istorijos buvo priimtos skeptiškai ir tarp pripažintų Vakarų žurnalistų.
Tai nesustabdė filmo kūrėjų pasakojimų apie Džonso didvyrišką pabėgimą iš policijos , apie daugybę lavonų netoli Stalino miesto, ir net apie kanibalizmo aktą, kuriame dalyvavo pats britų žurnalistas (jis tariamai suvalgė "berniuko Kolios" neįtardamas, kad valgo žmogieną).
Pastaroji aplinkybė supykdė Džonso artimuosius, kurie taip pat minimi filmo titruose su padėka už pagalbą. Filmo herojaus prototipo sūnėnas Filipas Kolis parašė laišką "The Sunday Times", apkaltindamas autorius tiesmukiu melu.
"Jis nematė jokio kanibalizmo, juo labiau jame nedalyvavo. Jis niekada nematė jokio grūdų rekvizicijos, vergų darbo ir vežimų su lavonais. Jis niekada nebuvo persekiojamas, jis niekada nesislapstė ... Niekas jo nesulaikė", — pabrėžia Kolis.
Jis taip pat praneša, kad jį iš pat pradžių sukrėtė darbinis scenarijus. "Autoriai pripažino, kad Garetas nebuvo visų įvykių, kurie vaizduojami jų filme, liudytojas, — tęsia Kolis, — tačiau jie man pasakė, kad jie manė, jog yra pagrįsta jį naudoti norint parodyti savo versiją to, kas įvyko bado metu. Jaučiu, kad jie drumsto istorinius vandenis".
Džonso giminaitis tiesiogiai nurodo antirusišką filmo pobūdį, kuriame badas pateikiamas kaip pasekmės to, kad iš ukrainiečių atimdavo grūdus ir išsiųsdavo juos į Maskvą. Ir jis prisimena, kad pats Džonsas tiesiog atkreipė dėmesį, kad ši bado tragedija buvo bendra Rusijos tragedija: "Kaip mano dėdė sakė, visoje Sovietų Sąjungoje mirė milijonai: "kiekvienoje Rusijos dalyje, Volgoje, Sibire, Šiaurės Kaukaze, Vidurinėje Azijoje". Bet tai, kaip jūs žinote, nepritampa "genocido" versijai, kuri dabar primetama Ukrainoje ir Vakaruose.
Galima būtų užmesti akis į "grožinę išmonę". Galų gale ir Bradas Pitas nenužudė Hitlerio Paryžiaus kino teatre. Bet esmė ta, kad "Džonsas" pateikiamas auditorijai kaip "tiesa". Pats Kolis internete jau rado straipsnių apie savo dėdę, kuriuose biografijos "faktai" grindžiami šiuo filmu.
O ta pati Andrea Halupa su patosu paaiškina savo pačios kūrybos prasmę: "Pagrindinis tikslas pasakyti tiesą apie istoriją yra išsigydymas. Šį filmą sukūrėme pirmiausia todėl, kad istorija gydo". Na, palyginkite šiuos žodžius su pagrįstais Kolio kaltinimais.
Ir nereikia pamiršti, kad "Pono Džonso" režisierė, lenkė Agnieszka Holland Ukrainos prezidento dekretu buvo oficialiai apdovanota kunigaikštienės Olgos ordinu. Ir atkreipkite dėmesį, jau Vladimiras Zelenskis, o ne jo pirmtakas. Nutarime sakoma, kad tai buvo padaryta dėl "asketinės veiklos, kuria siekiama išaiškinti tiesą apie golodomorą".
Štai jums ir "tiesos kaina": tiesiog pakanka melą pavadinti šio žodžiu. Kaip rašė George'as Orwellas (taip pat pasirodo filme) "melas tapo tiesa". Taip Vakaruose rašoma šiuolaikinė istorija.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
