Ukrainos prezidentas Vladimiras Zelenskis, būdamas Lenkijoje, pavadino TSRS viena iš Antrojo pasaulinio karo kaltininkių. Jis taip pat pabrėžė, kad Aušvico koncentracijos stovyklą išlaisvino Žytomyro ir Lvovo divizijos. Zelenskio skambūs pareiškimai nuslopino Lenkijos prezidento Andžejaus Dudos Kijevui pateikto pasiūlymo poveikį. Taigi, ką Varšuva tikisi gauti iš kaimyno, — RIA Novosti straipsnyje.
Pogromų herojus
Pirmąją minėjimo renginių dieną Lenkijos prezidentas sakė, kad ceremonijos Aušvice dalyviai pagerbia "visus šešis milijonus žydų, žuvusių šioje ir kitose stovyklose, getuose ir mirties bausmės vietose". Kreipdamasis į visą pasaulį, jis taip pat paminėjo Raudonosios armijos ir net sovietų karo belaisvius, kurie taip pat buvo tarp koncentracijos stovyklos aukų. Beje, Emanuelis Makronas, kalbėdamas Paryžiuje, taip pat kalbėjo apie "drąsius Raudonosios armijos kareivius, kurie įžengė už spygliuotosios vielos į koncentracijos stovyklos teritoriją".
"Jie tuo metu nežinojo, kad eina didžiulės masinės kapavietės pelenais, kur mirė daugiau nei milijonas žmonių", — pridūrė Prancūzijos prezidentas. Dudos ir Makrono kolega iš Ukrainos, kalbėdamas su išgyvenusiais koncentracijos stovykloje, jau neminėjo Raudonosios armijos.
Tačiau kitą dieną Lenkijos vadovas taip pat pakeitė retoriką. Kreipdamasis į Ukrainos prezidentą, jis manė, kad tikslinga prisiminti kitus Kijevo ir Varšuvos sąlyčio taškus: "Aš pasiūliau prezidentui kartu pagerbti Lenkijos ir Ukrainos karių, kurie 1920 metais priešinosi bolševikų puolimui, atminimą. Viena vertus, lenkų kareiviai kovojo su bolševikais, kuriuos mes perkeltine prasme kartais vadiname Pilsudskio kareiviais, kita vertus, buvo Petliūra ir jo kovotojai".
Neatsitiktinai Lenkijos prezidentas prisiminė Simoną Petliūrą. Šis istorinis personažas yra labai patogus Varšuvai. 1918 metais Galicijoje ir Volynėje buvo paskelbta Vakarų Ukrainos respublika, kurią vėliau nugalėjo Lenkijos armija. Bet 1919 metų sausį Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika sugebėjo sudaryti "susivienijimo aktą", prisijungė prie Ukrainos Liaudies Respublikos direktorijos. Šiandien oficialus Kijevas mini to įvykio metines, sausio 22-oji paskelbta Ukrainos Vienybės diena. Bet tada įvykiai ėmė dramatiškai vystytis Ukrainos nacionalistams. Ukrainos Liaudies Respublikos kariuomenės būriai sutriuškino artėjančios Raudonosios armijos ir Pietų Rusijos ginkluotųjų pajėgų vienetus — Denikino kovotojus. Tokiomis sąlygomis Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika "susivienijimo aktą" paskelbė negaliojančiu, jos kariuomenė perėjo į "baltųjų" pusę.
O Ukrainos Liaudies Respublikos direktorijos vadovas Petliūra pripažino Varšuvos teises į Volynę ir Galiciją. Ukrainoje tai vis dar laikoma nacionalinės išdavystės aktu. Savo gyvenimo kelią Petliūra baigė gana simboliškai. Buvęs Ukrainos direktorijos vadovas buvo nužudytas tremtyje Paryžiuje Samuelio Švarcbardo, kuris atkeršijo diktatoriui už žydų pogromus. Prancūzijos teismas Švarcbardą išteisino.
Tačiau Zelenskis nesiginčijo su Duda dėl pasiūlyto herojaus, savo atsakyme jis bandė pabrėžti Ukrainos vaidmenį išlaisvinant Aušvicą.
"Niekada nepamiršime visų 100-ojo Lvovo divizijos bataliono kareivių, kurie įžengė į stovyklą vadovaujami žydų Poltavos gyventojo Anatolijaus Šapiro. Jie kartu su 322-ojo Pirmojo Ukrainos fronto divizijos kariais išlaisvino stovyklą", — pabrėžė Ukrainos valstybės vadovas.
Abi divizijos, kurios, kaip pasirodė Zelenskio kalbos autoriams, buvo tiesiogiai susiję su Ukraina, buvo suformuotos Gorkio mieste ir Vologdos srityje. Tačiau tą dieną, kai Zelenskis dalyvavo renginiuose Aušvice, Ukraina liūdėjo dėl kitos priežasties ir minėjo kitą "Lvovo" diviziją.
Ivano-Frankovske mirė paskutinis SS divizijos "Galicija" veteranas Michailas Mulykas. Jis taip pat buvo koncentracijos stovyklų kalinys, nors ir sovietų — su užuojauta rašė Ukrainos spauda. Pareigūnas, Ivano-Frankovskio meras Ruslanas Marcinkivas pareiškė užuojautą dėl SS pareigūno mirties.
Beje, "ukrainiečių, kurie išlaisvino Aušvico kalinius" idėją dar 2015 metais iškėlė tuometinis Ukrainos ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas.
"Prieš septyniasdešimt metų kovotojai iš Žytomyro ir Lvovo Pirmojo Ukrainos fronto sudėtyje išvadavo nuo nacių vieną baisiausių Antrojo pasaulinio karo stovyklų — Aušvicą", — sakė jis.
Tuomet Lenkijos užsienio reikalų ministras Gžegožas Schetyna palaikė savo kolegą. Jis interviu žiniasklaidai sakė, kad "tą sausio dieną ten buvo Ukrainos kariai, jie atidarė stovyklos vartus ir išlaisvino stovyklą".
"Režimų sąmokslas"
Bet didžiausią atgarsį sukėlė Zelenskio žodžiai ne apie "Lvovo" diviziją, o apie Antrojo pasaulinio karo pradžios priežastis.
"Lenkija ir lenkų tauta pirmieji pajuto totalitarinių režimų sąmokslą. Tai paskatino karo pradžią ir leido naciams paleisti mirtino Holokausto sraigtą", — nurodė kaltininkus Zelenskis.
Toks noras įtikti Dudai gali kilti dėl skandalo, kurį sukėlė Zelenskio kalba prieš dieną. Vienybės dieną jis pasveikino šalį ir priminė, kad per pilietinį karą "Lenkijos kariuomenė užėmė didelę Galicijos teritoriją, rumunai okupavo Šiaurės Bukoviną, o Užkarpatė atiteko Čekoslovakijai".
Varšuva ir Praha ignoravo Zelenskio pareiškimą. Tačiau Bukareštas, kaip rašė Rumunijos žiniasklaida, pareikalavo paaiškinimo. Ukrainos ambasadorius Rumunijoje viską priskyrė "neteisingam vertimui ir nepagrįstoms interpretacijoms", todėl, jo teigimu, frazė buvo perskaityta taip: "Šiaurės Bukoviną okupavo rumunai".
"Šios istorinės provincijos nebeturėjo tarptautiniu mastu pripažinto suvereniteto, todėl jų įtraukimas į kitų kaimyninių valstybių sudėtį negali būti laikomas okupacija", — teisinosi diplomatas.
Šiaurės Bukovinos istorija Rumunijai yra skaudi, nes ši teritorija buvo Austrijos-Vengrijos imperijos dalis, tačiau 1918 metais Bukareštas sugebėjo ją suvaldyti, o 1940 metais prarado kontrolę. Tada Sovietų Sąjunga įtraukė Šiaurės Bukoviną į Ukrainos TSR. Didžiojo Tėvynės karo metu Vermachto sąjungininkai rumunai vėl užėmė regioną, kuris buvo išlaisvintas 1944 metais. O Rumunijos istorikai šiuos įvykius aiškina kaip "sovietinę okupaciją".
Tačiau Kijevo noras besąlygiškai kopijuoti oficialią Lenkijos retoriką nesulaukė supratimo Maskvoje. Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas sakė, kad Kremlius griežtai nesutinka su Zelenskio teiginiu apie karo kaltininkus: "Ukrainos prezidentas solidarizuojasi su nepaprastai klaidingu, mūsų manymu, Lenkijos vadovybės požiūriu. Tai įžeidė dešimtis milijonų rusų ir NVS šalių piliečių, kurių tėvai, seneliai, giminaičiai atidavė savo gyvybę už Europos, kartu ir Lenkijos, išlaisvinimą nuo fašizmo".
Bendra atmintis draudžiama
Istorijos mokslų kandidatas Michailas Diunovas mano, kad Dudos pasiūlymas Zelenskiui užmegzti "istorinį dialogą" buvo "ir "trolingas", ir klastinga gudrybė".
"Viena vertus, ukrainiečiai atsiduria amžinųjų lenkų tarnų padėtyje, kurių darbas yra kovoti už savo šeimininką, ir, kita vertus, pats Petliūros ir Lenkijos susitarimo paminėjimas labai skaidriai nurodo šios sutarties sąlygas: Lenkijos rytinių sienų pripažinimas ir perspektyva sukurti Tarpjūrio aljansą", — primena istorikas.
Diunovas mano, kad "žmonių, atėjusių į valdžią Ukrainoje, mėgėjiškumas" galės daryti įtaką politikai.
"Jei iškelsite mintį apie TSRS kaltę dėl Antrojo pasaulinio karo protrūkio, iškart kyla klausimas: ką, tuo metu Ukraina stovėjo nuošalyje? Be to, dar 1991 metais buvo priimtas Ukrainos paveldėjimo įstatymas, kuris tebėra vienas iš pagrindų, kuriais grindžiama šios valstybės nepriklausomybė. Ir ten labai aiškiai nurodoma, kad Ukraina yra Ukrainos TSR ir bendrai TSRS teisių perėmėja", — pabrėžia RIA Novosti pašnekovas.
Pritarimas Varšuvos logikai gali lemti logiškus padarinius Kijevui, sako Diunovas: "Bet koks bandymas kaltinti TSRS agresija savaime lemia, kad tarp atsakovų yra ir Ukraina kaip pirmoji iš bendrininkų. Ir, be abejo, lenkai turi gana logiškų klausimų: kodėl ukrainiečiai turi Galiciją ir Volynę, ir ar neatėjo laikas pagalvoti apie jų grąžinimą, jei jos buvo įsigytos dėl susitarimo su Vokietija".
Beje, likus dviem dienoms iki Zelenskio kalbos, Lenkijos valdančiosios partijos "Įstatymas ir teisingumas" lyderis Jaroslavas Kačinskis teigė, kad jo vyriausybė norėtų gauti piniginę kompensaciją už per Antrąjį pasaulinį karą patirtą žalą ne tik iš Vokietijos, bet ir iš Rusijos.
"Zelenskio pozicija yra gana nuosekli. Kažkodėl Rusijoje buvo manoma, kad asmeninis Ukrainos vadovybės pakeitimas lems politinio kurso pasikeitimą, bet taip neatsitiko, — sako Jurijus Solozobovas, Nacionalinės strategijos instituto tarptautinių programų direktorius. — Ukraina siekia sukurti savo istorinį mitą — su ukrainiečiais centre. Pagal Porošenkos priimtą dekomunizacijos įstatymą "bendra atmintis" apie Didįjį Tėvynės karą iš esmės yra draudžiama.
Zelenskis tęsia šį nacionalistinį diskursą, jo kilmė ir asmeninės pažiūros tam neturi įtakos. Egzistuoja Ukrainos valstybinė ideologija, ji aktyviai propaguojama, nepriklausomai nuo to, kas šiandien yra valdžioje."
Solozobovas paaiškina, kodėl Varšuva palaiko Kijevo ideologiją, nepriimdama Ukrainos nacionalistų.
"Lenkija save pavadino Ukrainos advokate, ir iš tikrųjų ji yra vienintelė šalis Europoje, kuri gavo naudos iš 2014 metų konflikto. Lenkijos ekonomikos klestėjimo labui dirba du su puse milijono ukrainiečių. Tai labai svarbu abiem šalims. Todėl Aušvice Zelenskis kalbėjo taip, kaip tikėjosi lenkai. Jei Porošenkos laikais buvo įtampa su Lenkija ir karai dėl istorinės atminties, tai dabar bus pragmatizmas ir susitaikymas. Pavyzdžiui, suaktyvėja Lenkijos bendradarbiavimas su vakariniais Ukrainos regionais, kuriuos anksčiau blokavo Porošenka. Ukrainos vakaruose gal niekas ir nesuvokia savęs kaip Lenkijos "rytinių kryžių" (rytiniai regionai — Sputnik), bet tai jau nėra svarbu. Valdančiosios partijos "Įstatymas ir teisingumas" programa grindžiama strateginio bendradarbiavimo su kaimyninėmis šalimis, kurios yra buvę kadaise egzistavusios Abiejų Tautų Respublikos regionai, vektoriais.
"Ši programa aktyviai veikia", — perspėja RIA Novosti pašnekovas.
"Kai prieš penkerius metus Schetyna kalbėjo apie ukrainiečius, kurie išlaisvino Aušvicą, jis buvo išjuoktas. Visiems buvo akivaizdu, kad tai absurdas. Dabar akivaizdu, kad tas apsirikimas nebuvo atsitiktinis. Tai jau atrodo nebejuokinga, o kaip apgalvotas žingsnis. Iš esmės, tai yra dabartinė oficiali Kijevo ir Varšuvos pozicija", — apibendrina Solozobovas.
