Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto pasirašymo 30-mečio išvakarėse Vilniuje įvyko "Bukarešto devyneto" užsienio reikalų ministerijų vadovų susitikimas. Jis praėjo budriai stebint JAV valstybės sekretoriui Filipui Rykeriui (Philip Reeker).
Iš karto devynių Rytų Europos posovietinių valstybių užsienio reikalų ministrų atvykimas į Vilnių yra simbolinė duoklė Lietuvai. 1990 metų kovo 11 dieną paskelbus Nepriklausomybės aktą, prasidėjo Tarybų Sąjungos žlugimas. Šiandien net nebandoma prisiminti, kad būtent Rusija viena pirmųjų pripažino šią nepriklausomybę. Šiandien Rusija yra pagrindinė buvusių draugų pagal Varšuvos sutartį priešė.
Lietuva, Čekija, Estija, Latvija, Lenkija, Rumunija, Slovakija, Vengrija ir Bulgarija 2015 metais susijungė į "Bukarešto devynetą", po Ukrainos perversmo ir Krymo suvienijimo su Rusija. Garbę vadovauti "devynetui" perėmė JAV. Rusijos Valstybės Dūmos gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas Aleksandras Šerinas kažkada niūriai pavadino "Bukarešto devynetą" "Vašingtono šešetu".
"Rusija lieka aiškia svarbiausia ilgalaike grėsme NATO. Rusija sąmoningai pasirinko ir siekia sugriauti nusistovėjusią pasaulio tvarką. Neturėtume turėti jokių su tuo susijusių iliuzijų. Tačiau turime galimybę rinktis neįteisinti jokių beatodairiškų Rusijos veiksmų. Privalome reikalauti Rusijos atskaitomybės. Privalome nepamiršti, kad pasyvumas tik skatina agresiją", — sveikinamojoje kalboje sakė Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.
Dviejų dienų viršūnių susitikimo išvakarėse Lietuvos užsienio reikalų ministerija paskelbė, kas bus svarstoma susitikimo metu. Buvo planuojama
"Todėl neturėtume bijoti garsiai pasakyti: sąjungininkų pajėgos mūsų regione yra tam, kad atgrasytų ir apgintų mus. Žinia, kad net menkiausias puolimas ar invazija paskatins neišvengiamą Aljanso atsaką, turėtų būti labai aiški ir tvirta, tokia, dėl kurios nekiltų jokių abejonių", — sakė Lietuvos prezidentas.
Be to, anot JAV valstybės sekretoriaus Filipo Rykerio, būtų gerai į "Bukarešto devynetą" įtraukti Baltarusiją. Tereikia jai padėti naftos mūšyje su Rusija.
"Energetikos kompanijos (JAV ir ES —Sputnik) labai domisi Baltarusijos rinka. Jos tikisi, kad ji gali būti vertinga. Taigi, tai tikrai galimybė, kurią pabrėžė ir valstybės sekretorius Maikas Pompėjas vizito Minske praėjusį mėnesį metu", — cituoja Rykerį Lietuvos žiniasklaida.
Trumpai tariant, visas forumas buvo apimtas nerimo... dėl Rusijos. Kaip ji susidoroja su NATO iššūkiais?! Ar ne laikas padidinti spaudimą jai taikant įvairias sankcijas? Visada galima sugalvoti priežasčių naujoms sankcijoms. Kad tik būtų noro.
Tačiau kai kurių ES ir NATO šalių norai nežada nieko gero. Yra keletas užuominų ir net kalbų apie santykių su Maskva atkūrimą, kad ES galėtų pasirūpinti savo saugumu be JAV!
Pasak šalies vadovo, vienas klaidinančių ir nerimą keliančių momentų yra kalbėjimas apie strateginę Europos autonomiją.
"Taip, Europa turėtų daug daugiau investuoti į gynybą ir jos kokybę. Tačiau yra dvi kolektyvinės gynybos sistemos: viena yra NATO, kita europietiška — jos klaidins ir sukels komplikacijų", — griežtai į "šėtoniškas" mintis nurodė Lietuvos prezidentas.
Po Nausėdos kalbos susidarė įspūdis, kad Lietuva buvo paskirta "vadovauti paradui" rytiniame NATO fronte. Vilniaus bandymai užsitraukti NATO antklodę neliko nepastebėti pavydžios Varšuvos. Vos grįžęs iš Lietuvos sostinės, Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Čaputovičius pareiškė, kad jo šalis yra suinteresuota užmegzti ryšius su Rusija.
"Lenkija ir Rusija yra kaimyninės šalys. Mūsų politikų ir visuomenės santykiai turėtų būti normalūs. Dabar šie santykiai negali būti vadinami gerais, jie yra įtempti, tačiau mes norėtume juos pagerinti", — pabrėžė Čaputovičius.
Taigi, Lenkijos užsienio reikalų ministerijos vadovas kai kuriems savo partneriams iš ES ir NATO priminė, kad būtent Varšuvą Donaldas Trampas paskyrė "prižiūrėtoja" Rytų Europoje. Ir tik Lenkija turi teisę nuspręsti, ką, kada ir kaip daryti Rusijos kryptimi. O ponas Gitanas Nausėda turi būti kuklesnis ir derinti savo tekstus su draugais iš Lenkijos. Taip, jis neturi pakankamai patirties tarptautinėje politikoje.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
