Staigus naftos kainų kritimas plintant koronavirusui iš karto kėlė klausimą, kaip šie du reiškiniai yra susiję ir kokias globalias pasekmes jie turės.
Atrodo, kad yra tiesioginis ryšys: 40–60 procentų Kinijos gamybos apimties sumažėjimas ir staigus eksporto sumažėjimas, Kinijos, "pasaulio gamyklos" ir didžiausio energetikos produktų importuotojo, karantino ir "darbo iš namų" dešimtyse didžiausių pasaulio šalių suvartojimo sumažėjimas, dėl ko pagal "domino principą" krito naftos kainos. Tačiau panašu, kad epidemija tik stimuliavo tai, kas vystėsi ilgą laiką.
Naftos kainos anksčiau smarkiai krito dėl kritinių, iš tikrųjų karinių įvykių: 1991 metų sausio 17 dieną naftos kaina krito 34,8 % dėl karo veiksmų Persijos įlankoje (visas kritimo laikotarpis truko nuo 1990 metų spalio iki 1991 metų vasario mėnesio). Kainos krito ir 2001 metų rugsėjo–lapkričio mėnesiais teroro išpuolių Jungtinėse Valstijose kontekste. Šį kartą kritimas vyksta taikiomis sąlygomis ir yra susijęs su Rusijos pasitraukimu iš OPEC+ susitarimo — ir visa tai rodo, kad kritimą aktyviai skatino išorės pajėgos, jis buvo "sukeltas žmogaus" ir niekaip nesusijęs su koronaviruso įtaka ar įprastais ekonominiais veiksniais.
Šioje situacijoje yra laimėtojų ir pralaimėtojų. Svarbus klausimas yra tai, kaip naftos kainų svyravimas paveiks Rusijos partnerius naftos ir dujų sektoriuje, pirmiausia Kiniją. Rusijos ir Kinijos bendradarbiavimas naftos ir dujų srityje tam tikru mastu yra apsaugotas ilgalaikėmis sutartimis, tačiau esant force majeure aplinkybėms, kurios neabejotinai susidarė dėl viruso pandemijos, daugelis naftos ir dujų sandorių gali būti persvarstyti, pavyzdžiui, atsižvelgiant į tai, kad Kinijai reikės mažiau naftos ir dujų, ir tai turės įtakos Rusijos pajamoms už naftą.
JAV ilgalaikis naftos kainų kritimas yra nuostolingas, nes sumažės skalūnų naftos, kainuojančios apie 40 USD, gamyba. Dabartinės kainos nepalankios ir Saudo Arabijai, kurios biudžetas pagrįstas naftos kaina, kuri prasideda nuo 65 USD.
Kita vertus, didelės naudos gauna Kinija ir daugelis kitų Azijos šalių, kurios gali įsigyti naftos už daug mažesnę kainą ir taip žymiai palengvinti ekonomikos atsigavimą.
Paprastai krintančios naftos kainos paskatina Azijos šalių ekonomikos augimą, ir šis laikas taip pat leis vyriausybėms inicijuoti fiskalines skatinamąsias priemones. Tačiau dabartinėje aplinkoje pigios naftos nauda gali būti daug mažesnė, atsižvelgiant į dėl koronaviruso sumažėjusią paklausą.
Taip pat akivaizdu, kad sumažėjusios naftos kainos darys spaudimą Malaizijos ir Indonezijos — dviejų Azijos regione naftą eksportuojančių šalių — biudžetams ir apribos jų galimybes įtraukti finansines paskatas ekonomikai atgaivinti.
Yra ir kita šio klausimo pusė. Dėl kritusių naftos kainų bet kuris alternatyvus energijos sektorius tampa praktiškai nuostolingas, įskaitant vėjo ir saulės energijos naudojimą. Ir šis klausimas Kinijai yra labai reikšmingas.
Pastaraisiais metais Kinija vertino alternatyvius energijos šaltinius ne tik kaip galimybę sukurti naują "švarią" ekonomiką, bet ir užtikrinti saugumą energetikos srityje bei atsiriboti nuo didžiausių naftos ir dujų eksportuotojų. Iš esmės iki šiol padidėjęs atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas visame pasaulyje tik padidino Kinijos įtaką, kuri, primygtinai reikalaudama padidinti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą, sumenkino didžiųjų naftos eksportuotojų įtaką. Matyt, nepaisant didžiulių investicijų, artimiausiu metu Kinijai to nepavyks padaryti.
Kinija yra didžiausia pasaulyje saulės baterijų, vėjo turbinų, akumuliatorių ir elektrinių transporto priemonių gamintoja ir eksportuotoja. Tryliktuoju Kinijos penkerių metų planu (2016–2020 metais) Elektros energijos srityje siekiama iki 2020 metų padidinti neiškastinio kuro dalį bendroje elektros energijos gamyboje nuo 35 iki 39 procentų. Kinijos nacionalinė energetikos administracija ir Nacionalinė plėtros ir reformų komisija planavo investuoti daugiau nei 360 milijardų dolerių į atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrą ir iki 2020 metų šiame sektoriuje sukurti 13 milijonų darbo vietų (tuo tarpu JAV šiame sektoriuje dirba apie 800 tūkst. darbuotojų).
Šiek tiek daugiau nei prieš metus nemaža dalis teigiamo romantizmo buvo apčiuopiama diskusijose apie alternatyvius energijos šaltinius. Ataskaitoje "Naujas pasaulis: Energijos pertvarkos geopolitika", pristatytoje 2019 metų sausį, teigiama, kad greito atsinaujinančių energijos šaltinių augimo geopolitinis ir socialinis bei ekonominis poveikis gali būti toks pat gilus, kaip pereinant prie iškastinio kuro naudojimo prieš du šimtmečius.
Numatomi pokyčiai apėmė naujų energijos lyderių atsiradimą visame pasaulyje, prekybos struktūros pokyčius ir naujų energetikos aljansų kūrimą; nestabilumą "angliavandenilių" šalyse ir pan. Kinija turėjo gauti naudos iš savo energetikos sektoriaus pertvarkos, kalbant apie energetinį saugumą, nes ji jau dabar užima pirmaujančią poziciją ne tik gamybos, bet ir naujovių diegimo bei atsinaujinančiosios energijos technologijų diegimo srityse: 2017 metais investicijos į atsinaujinančius energijos iš Kinijos šaltinius sudarė daugiau nei 45 procentus pasaulinių investicijų.
Šiuo metu Europa, Kinija ir Japonija yra labai priklausomos nuo iškastinio kuro importo, tačiau augant atsinaujinančiosios energijos daliai, jų energetinė nepriklausomybė galėtų padidėti. Japonija yra labiausiai priklausoma šalis: jos grynasis iškastinio kuro importas sudaro penkis procentus BVP. Daugiau nei tris procentus savo BVP Pietų Azija išleidžia iškastinio kuro importui. Teoriškai šalys, kurios pereina nuo importuoto iškastinio kuro prie atsinaujinančių energijos šaltinių, pagamintų šalyje, turėtų žymiai pagerinti savo prekybos balansą.
Per pastaruosius kelerius metus Kinija veržiasi link naujų energijos šaltinių. 2017 metų pradžioje keturis iš penkių didžiausių pasaulyje atsinaujinančios energijos sandorių sudarė Kinijos įmonės, Kinijai priklauso penkios iš šešių didžiausių saulės modulių gamybos įmonių ir didžiausia pasaulyje vėjo jėgainių gamyba.
Pirmaujančios Kinijos technologijų įmonės, visų pirma duomenų saugojimo ir tvarkymo įmonės, jau seniai pradėjo perėjimą prie atsinaujinančios energijos.
Kinija siekė pereiti prie alternatyvių šaltinių ir dėl kitos priežasties — kovos su aplinkos tarša. Remdamasi analize, "RAND Corporation" padarė išvadą, kad oro taršos kontrolės sąnaudos 2012 metais Kinijoje sudarė 535 milijardus dolerių, arba 6,5 % BVP, visų pirma dėl prarandamo darbo našumo.
Tuo tarpu nors Kinija yra didžiausia alternatyvios energijos rinka pasaulyje, 2018 metais vėjo energija sudarė tik 5,2 proc., saulės energija — 2,5 proc. šalies pagamintos elektros energijos. Atsinaujinančios energijos problemos Kinijoje prasidėjo tuo pat metu, kai 2018 metų viduryje prasidėjo JAV ir Kinijos prekybos karai. Įrodyta, kad didžiulės baterijos, generuojančios saulės energiją, yra labai brangus dalykas. Subsidijos, skirtos remti vėjo ir saulės energiją, buvo atšauktos, kai centrinė vyriausybė smarkiai padidino finansinę paramą tam, ką ji vadina "naujos energijos" gavimu, tai yra, skalūnų dujų gavyba ir metano gavyba iš anglies.
Taigi, dabartinės situacijos paradoksas yra toks. Kinijai, kaip nė vienai kitai šaliai, reikalingos žemos tradicinių energijos išteklių kainos. Visas pasaulis tikisi, kad Kinijos ekonomika atsigaus, o pasitikėjimas Kinija po greitos vidinės pergalės prieš koronavirusą pamažu grįžta. Viso pasaulio ekonomikos atkūrimą daugelis sieja su Kinijos pramonės atsigavimu ir Kinijos vidaus vartojimo augimu, o tomis pačiomis naftos kainomis tai padaryti būtų labai sunku ir brangu.
Tačiau tolimesnis, nors ir ilgas bei skausmingas, perėjimas prie alternatyvios energijos, kuris palaipsniui bent iš dalies atleistų Kiniją nuo priklausomybės nuo naftos ir dujų, yra palaidotas ilgam laikui. Kinija turės grįžti prie senų modelių.
Tačiau Kinija yra labai patenkinta nauja naftos kaina. Ji gauna didžiulę premiją, kuri leis viską "paleisti iš naujo" su minimaliais nuostoliais.
Apskritai, pirmąjį 2020 metų pusmetį akivaizdžiai sumažės įmonių pelnas visame pasaulyje, o tada prasidės staigus atsigavimas kaip tam tikra ekonomikos atsigavimo forma. Dėl to pasaulinio pelno augimo 2020 m. perspektyvos gali būti vidutiniškai neigiamos. Atsižvelgiant į tai, Azijos rinkos, kurios yra pagrindinės pigios energijos gavėjos, bus daug stabilesnės ir sėkmingesnės nei naftą eksportuojančių šalių rinkos.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
