Tai yra pirmas toks griežtas Vašingtono pareiškimas neseniai paaštrėjusios padėties Sirijos Idlibe atžvilgiu. Iki šiol Valstijos nepriskyrė tiesioginės atsakomybės Maskvai už Turkijos karių mirtį.
Tiesa, neįmanoma nepastebėti, kad Pompėjaus teiginys — šiek tiek ne laiku ir ne vietoj, nes "traukinys išvyko" — ir jau seniai.
Krizė Idlibe įvyko vasario antrojoje pusėje ir pačioje kovo pradžioje. Po kovo 5 dieną vykusio Vladimiro Putino ir Redžepo Tajipo Erdogano susitikimo Maskvoje ir prezidentų pasiektų susitarimų įtampa sumažėjo.
Padėtis regione vis dar įtempta. Bendras strategiškai svarbios magistralės M4 patrulis kartu su Rusija kontroliuoja rimtą kovinių vienetų pasipriešinimą. Nepaisant to, procesas tęsiasi.
Neseniai užklupę sunkumai neturėjo įtakos kitoms dvišalio bendradarbiavimo sritims, pradedant "Turkish Stream" ir baigiant Akkuyu AE statyba.
Neseniai Federalinės karinio-techninio bendradarbiavimo tarnybos direktorius Dmitrijus Šugajevas teigė, kad Ankaroje tęsiasi pasirengimas įsigyti antrąją S-400 partiją. Be to, pareigūno teigimu, papildomas tiekimas susijęs su tam tikru Turkijos dalyvavimu gaminant priešlėktuvines raketų sistemas. Nors detalės nebuvo atskleistos, departamento vadovas pabrėžė, kad tai nesukels jokios rizikos ir nepakenks Rusijos nacionaliniams interesams.
Apskritai Rusijos ir Turkijos santykiai sėkmingai vystosi dabartiniu formatu, kai net patys griežčiausi prieštaravimai ir trintis tam tikrais klausimais neturi įtakos visai produktyviajai partnerystei.
Atsižvelgiant į tai, JAV Valstybės departamento vadovo kalba atrodo kaip ritualinis grūmojimas kumščiais po neįvykusių muštynių.
Tačiau "The Washington Post" neseniai paskelbtas straipsnis su ryškia antrašte "Kaip Turkija prarado Rusiją ir Vakarus" gerai paaiškina logiką, kuria amerikiečiai vadovaujasi Turkijos kryptimi. Jų teigimu, Erdoganas pats kaltas — todėl jis turi savarankiškai spręsti savo pasirinkimo pasekmes.
Flirtas su Putinu kuris sėkmingai suviliojo Turkijos prezidentą viltimis dėl geopolitinio ir suverenaus Ankaros sustiprinimo, lėmė, kad jis susipyko su patikimais Vakarų sąjungininkais ir liko akis į akį su Maskva, kuri, savaime aišku, nepraleidžia progos išnaudoti esamą situaciją savo naudai.
Vis dėlto turbūt įdomiausia straipsnio pabaiga. Joje nėra jokių prognozių apie tai, kad Turkijos lyderis pripažins savo klaidas ir maldaus senų gerų Vakarų pagalbos ir, galbūt, jeigu gerai elgsis, net sulauks jos.
Priešingai, Redžepui Tajipui Erdoganui prognozuojamas "svarbios vakarienės meniu punkto" likimas.
Šiame kontekste valstybės sekretoriaus pareikštoje pozicijoje Turkijos prezidento atžvilgiu įžvelgiama subtili ironiška intonacija. Amerikiečiams problema yra ta, kad ši ironija yra pernelyg subtili.
Garsūs pareiškimai užsienio politikos arenoje yra geri ir veiksmingi, kai jie papildo daug įspūdingesnius argumentus, atspindinčius realias atitinkamos šalies galimybes ir jos galimybes pasiekti savo tikslus.
Pasaulis daug rimčiau žiūri į retoriką Rusijos užsienio politikos atžvilgiu, kai visi pamatė, kad Maskvos žodžiai visada yra paremti darbais ir Rusija sugeba pasiekti savo tikslą net ir nepalankiausiomis sąlygomis. Prieš tai daugelį metų įprasta reakcija buvo visiškas abejingumas: rusai gali sakyti bet ką — jie vis tiek nieko daugiau nesugeba.
Amerikos užsienio politika visų akivaizdoje vykdo atvirkštinį tranzitą: Vašingtono žodžiai reiškia mažiau ir nepriimami taip, kaip norėtųsi Baltiesiems rūmams. Ir taip yra todėl, kad vis labiau išaiškėja JAV nesugebėjimas paveikti įvykių eigos joms patogia linkme.
JAV gali įdėti kokią tik nori gilią prasmę į savo valstybės sekretoriaus žodžius, net jei tai toksiška pamoka Erdoganui ar griežtas perspėjimas Rusijai. Tačiau dėl "svorio praradimo" Artimųjų Rytų valstybėse Maiko Pompėjaus pareiškimas paprasčiausiai pavėluotas, neturintis jokios įtakos, o tai reiškia, kad tai yra visiškai tuščias pozicijas prarandančios imperijos, kuri nebegali paveikti jai gyvybiškai svarbių procesų, pareiškimas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
