ES Ekonomikos ir finansų taryba ėmėsi tokios drastiškos priemonės, atsižvelgdama į skaudžias pasekmes, kurios numatomos ES ekonomikai dėl koronaviruso pandemijos. Šiuo metu Europos Komisija pranašauja, kad 2020 metais ekonomikos augimas sumažės vienu procentu. Tačiau, anot viešai neatskleistų asmenų, Briuselyje svarstomas kur kas niūresnis scenarijus, numatantis 2,5 procento kritimą ir staigų nedarbo didėjimą.
Be to, šaltinių teigimu, šis vertinimas gali pasirodyti pernelyg optimistiškas, nes nėra aišku, kiek laiko truks karantinas ir kitos ribojamosios priemonės.
Kad ir kaip būtų, akivaizdu, kad norėdamos paremti ekonomiką ir socialinę sritį, valstybės turės daug skolintis, dėl ko ir buvo sustabdyti bendri finansiniai reikalavimai.
Verta paminėti, kad daugelio ES narių nurodytos sistemos ilgą laiką nebuvo laikomasi, ypač kalbant apie valstybės skolą. Per pasaulinę 2008–2009 metų krizę kelios valstybės (daugiausia iš pietų Europos) spjovė į biudžetinę drausmę ir išleido trilijonus eurų, kad išsaugotų savo bankų sektorių. Tai virto nekontroliuojamu skolinimosi padidėjimu ir pastatė Italiją, Ispaniją, Airiją ir kitas šalis ant įsipareigojimų neįvykdymo ribos. Sunkiausia situacija, kaip žinote, susiklostė Graikijoje.
Nepaisant to, ES niekada oficialiai neatsitraukė nuo savo taisyklių. Vien tai įrodo, kokios niūrios, pasak Europos biurokratų, dabartinės perspektyvos.
Tačiau dabar laikas yra toks, kad Briuselio sprendimas atrodo ne kaip valios įveikti sunkų laikotarpį apraiška, o kaip oficialus savo bejėgiškumo pripažinimas ir dar vienas rimtos Europos vienybės krizės įrodymas.
Epidemija atskleidė absoliutų Europos biurokratijos nesugebėjimą veikti kritinėmis aplinkybėmis. Visa atsakomybė krito ant nacionalinių valdžios institucijų pečių. Pradinė kai kurių vyriausybių, ypač Italijos, viltis gauti ES paramą sulėtino būtinų priemonių gavimą ir pablogino situaciją.
Dar blogiau: valstybių žengti žingsniai išprovokavo daugybę konfliktų, įskaitant ir patį skandalingiausią. Vakarų spauda yra pilna abipusių priekaištų ir atvirai išreikštų nuoskaudų, kurios akivaizdžiai bus prisimenamos dar ilgai. Vis dėlto ekonominė krizė paliečia tik piniginę ir čia galimi skirtingi požiūriai į Europos solidarumo ideologiją, apie kurią tiek daug kalbėta per pastaruosius dešimtmečius. Tačiau žaibiškas aukštų humanistinių idėjų atmetimas epidemijos metu labai greitai sudėlioja taškus ant "i".
Pastarosiomis savaitėmis pasaulis matė daug. Ir Italijos prašymų suaktyvinti Europos civilinės gynybos mechanizmą medicininės ir asmeninės apsaugos priemonių tiekimui ignoravimą, ir Europiečių atsisakymą dalintis su kaimynais nemokamomis medicinos paslaugomis. Ir griežčiausią draudimą eksportuoti medicinines apsaugos priemones, reikmenis. Ir net prekių, skirtų kitoms valstybėms, sulaikymą.
Labiausiai čia, be abejo, išgarsėjo čekai, perimdami humanitarinę pagalbą (680 tūkst. kaukių ir 28 tūkst. respiratorių) iš Kinijos į Italiją ir nedelsdami paskirstydami ją pagal savo poreikius. Triukšmas pasklido taip garsiai, kad Čekijos valdžia turėjo atsiprašyti ir atlyginti italams nuostolius.
Be to, šiurkščiu Europos kaimynų elgesiu skundžiasi visi, tarp jų ir Šveicarija, kuri nėra ES narė.
Pastarosiomis dienomis padėtis bent šiek tiek pasikeitė į gerąją pusę, visų pirma, dabar Vokietija priima pacientus iš Italijos ir Prancūzijos Elzaso. Matyt, Europos valstybių vadovybei pradėjo aiškėti, kad viskas, kas vyksta, yra visiškai nepadoru — ypač pagalbos, kurią labiausiai necivilizuotos šalys teikia labiausiai kenčiančiai Italijai, fone.
Šalies užsienio reikalų ministro Luidžio di Majaus vaizdo įrašas iš aerodromo, kuriame buvo iškrauti Rusijos aviacijos pajėgų lėktuvai, atskraidinę karo medikus ir įrangą, reikalingą kovai su epidemija, surinko keturis milijonus peržiūrų ir daugiau nei 50 tūkstančių pasidalijimų "Facebook". O iš paliktų 100 tūkstančių komentarų nemaža dalis yra labai nemalonūs italų žodžiai kaimynams, ES ir labai europietiškam "solidarumui".
Taigi, naujos priemonės ir sprendimai nekeičia to, kas vyksta, esmės. Pastarosiomis savaitėmis tapo aišku, kad vieningos Europos tiesiog nėra — nei emociškai, nei instituciškai.
Nenuostabu, kad europiečiai klausia savęs: kokia prasmė apskritai yra sistemoje, kuri daugeliui šalių nustato bendras taisykles ir normas, vadovauja joms, reikalauja daug pinigų jos išlaikymui, tačiau yra nenaudinga ir bejėgė ištikus ūmiai krizei.
Koronaviruso epidemija buvo antrasis — po "Brexit" — galingas smūgis vizijai apie Europos Sąjungos išskirtinumą ir nepakeičiamumą. Ir, kaip pažymėta pačiame Briuselyje, nežinoma, kada situacija normalizuosis.
Kyla klausimas, ar epidemija truks pakankamai ilgai, kad Europa galėtų suprasti, jog jai visai nereikia ES.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
