Štai viena tokia istorija — kaip viename kaime visi daugiabučio gyventojai prieš vieną žmogų "sukilo".
Kas nutiko?
Iš užsienio grįžęs vyras, prieš grįžimą namo pas žmoną, atitinkamų institucijų privalomos saviizoliacijos laikotarpiui buvo pasiųstas į Dotnuvos seniūnijos Vainotiškių kaime esantį daugiabutį. Vyriškiui paskirtame valdiškame bute gyvenanti neįgali pora bendru sutarimu laikinai išsikėlė. Nei COVID-19, nei kitokios diagnozės pas vyrą nebuvo. Tiesiog bendrosios karantino tvarkos numatyta profilaktika, ir tiek.
Atrodytų, kad jokių bėdų kilti neturėtų — išbuvai sau porą savaičių tykiai, ramiai — ir viskas. Bet bėda vis dėlto kilo, nes tokia tvarka nepatiko kitiems daugiabučio gyventojams: pastarieji minėtąjį vyriškį laikydami galimu koronaviruso nešėju, sutiko jį kaip pikčiausią priešą, lyg tyčia atvykusį, kad jiems pakenktų. Greitai kilo skandalas, keiksmai, grasinimai, skambučiai ne tiktai policijai ar valdžios įstaigoms, bet netgi vietiniam laikraščiui, kurio žurnalistai istoriją ir užfiksavo. Vietos valdininkai, sulaukę tokių gyventojų reakcijų, buvo nustebinti jų panikos ir nekontroliuojamos agresijos. Tuo tarpu tokias jų aistras iššaukęs vyras didesnių konfliktų išvengė, pabėgdamas iš kaimo ant dviračio.
Iš tiesų, istorija yra juokinga. Tiek vargo, tiek nervų dėl nieko. Pažvelgus iš šono, nebloga komedija. Ironiškiausia, kad vyriškis koronaviruso net nenešioja. Bet jei ir nešiotų — vietos gyventojų reakcija nuo šito nebūtų nei kiek labiau pateisinama. Iš tiesų, tokių ir panašių atvejų ir Lietuvoje, ir svetur tikriausiai yra sočiai. Bet susimąstyti visgi vertėtų.
"Visų karas prieš visus"?
Moralizuoti galima ilgai ir nuobodžiai. Svarbiausia yra kitame, o būtent, visuomenėje nusistovėjusiame požiūryje tiek į susiklosčiusią situaciją, tiek apskritai į kitą žmogų. Anglų mąstytojas Hobsas prieš keletą šimtmečių samprotavo apie "visų karą prieš visus", kaip tariamą prigimtinę būklę, iš kurios gelbsti tiktai valstybės prievarta. Toks susipriešinimas neatsiejamas nuo vadinamojo zoologinio individualizmo, žodžiu — nuo žmogaus sužvėrėjimo.
Ačiū dievui, "visų karu prieš visus", kaip prigimtine žmonių būkle, galima stipriai abejoti. Tam pagrindą teikia netgi sunkiausiais laikotarpiais išliekantys žmogiškumo pavyzdžiai. Bet būtent tokiais laikotarpiais — per karus, marus, badmečius ir visokiausias stichines bei socialines nelaimes — minėtoji Hobso samprata nuogiausiu savo pavidalu iš teorijos ir gali tapti praktine gyvenimo tikrove.
Dabar nieko tokio nėra. Dėl COVID-19 paskelbtas karantinas, nors ir keičia įprastinį visuomenės gyvenimo ritmą bei ilgainiui gali turėti rimtų ekonominių padarinių, kol kas ne toks jau baisus. Maisto parduotuvėse netrūksta, komunalinės paslaugos, kaip ir apskritai infrastruktūra, veikia; nei marodierių, nei kitokios gaujos dar nesiformuoja. Pagaliau, ir pačio viruso aukų palyginti nedaug. Iki tikros katastrofos, ar kažko panašaus, toli. Bet panikos tikrai netrūksta.
O panika, kaip ir kitokie ekscesai, prie gero neveda. Be abejo, dauguma piliečių kaip mūsų minėtieji nesielgia. Iš tiesų, kaip yra teigęs Maksimas Gorkis, daugelis pasaulio blogybių kyla iš nuobodulio. Žodžiu, iš neturėjimo ką veikti. Po kolūkių sunaikinimo ir masinės evakuacijos į miestus bei užjūrius ištuštėjęs, ekonomiškai ir apskritai degradavęs Lietuvos kaimas, kartu su ES paramos dėka valstybės teikiamomis pašalpomis, būtent tokią — nuobodulio, sąstingio atmosferą ir sukuria.
Būna gi tokių nelaimingų, progos prie bet ko prisikabinti tik ir telaukiančių žmogelių. Tokių rastume visais laikais. Jų galima tik gailėti ir pačiam tokiu nebūti. Bet kur kas blogiau, kad "visų karas prieš visus", kad ir užslėpta, netgi gražiai apvilkta, į civilizuotumo rėmus įsprausta forma, iš tikrųjų vyksta. Nes kapitalistinė visuomenė ir yra, be kita ko, privačių interesų egoizmo kovos laukas. Susiklosčius tikrai krizinei situacijai, ji gali tapti atvira.
Valdantysis Lietuvos elitas elgiasi atitinkamai. COVID-19 krizės akivaizdoje, nežiūrint akį rėžiančios socialinės nelygybės ir gero penktadalio žemiau skurdo ribos esančių krašto gyventojų, vadinamieji darbdaviai reikalauja valdžios karantino laikotarpiui dar labiau koreguoti Darbo kodeksą "stipriojo teisės" principo dvasioje. O iš užsienių grįžtantys darbo emigrantai interneto platybėse stačiai keikiami, vaizduojami antrarūšiais ir nenusipelniusiais gyventi Lietuvoje, kurioje likti ir "prasimušti" skirta tik tariamiems išrinktiesiems. Žodžiu, kelią skinasi socialdarvinistinės idėjos.
Ukrainos pavyzdys
Mūsų minėtoji istorija būtent tokią tendenciją ir atspindi. Nors ne iš "viršūnių", o "apačių", tamsių, nusigyvenusių ir daugiau ką veikti neturinčių kaimo gyventojų, bet visgi atspindi. O dabar nieko iš esmės dar nevyksta. Viskas palyginti ramu. Klausimas: o jei pasidarytų neramu? Pavyzdžiui, jei COVID-19 tikrai išplistų ir imtų masiškai sėti mirtį? Ar jei prasidėtų badas? Karas? Kas tada? Iš tiesų, šis klausimas ne retorinis, o praktinis.
Kaimyninėje Ukrainoje šiai dienai matome situaciją, kada vietiniai gyventojai iš užsienio autobusais grįžtančius bendrapiliečius pasitinka riaušėmis ir mėtomais akmenimis. Vietoje solidarumo, vietoje elementaraus žmogiško supratimo — gyvuliškos, nekontroliuojamos agresijos protrūkiai. Bet ar reikia stebėtis?
Būtent čia prieš keletą metų įvyko banditinis valstybės perversmas, kurio eigoje ir pasėkoje fašistuojantys nacionalistai pradėjo viešai — tiek gatvėse, tiek visuomeninės paskirties pastatuose — žudyti nekaltus žmones. Žodžiu, Ukrainoje matome siaubo scenarijų.
Lietuvoje taip nėra. Bent jau kol kas. Galbūt, jei elgsimės tinkamai, ir nebus. Bet potencialas egzistuoja. Šiuo požiūriu, tepadės budrumas ir, visų pirmiausiai, likimas žmonėmis.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
