VILNIUS, balandžio 16 — Sputnik. Tikros realių žmonių istorijos griauna visą Vakarų mitologiją apie humanistinių vertybių, liberalizmo, silpnųjų apsaugos erdvę. Kaip paaiškėjo, Vakaruose humanizmas egzistuoja tik saviems ir tik materialinės gerovės sąlygomis, rašo portalo "Ru.Baltic.ru" autorius Aleksandras Nosovičius.
Rusijos užsienio reikalų ministerija anksčiau pranešė apie tai, kaip Amerikos valdžia paliko likimo valiai Rusijos moksleivius, atvykusius į JAV pagal Vidurinių mokyklų moksleivių mainų programą, pačiame koronaviruso įkarštyje. Kilus pandemijai programa buvo staigiai nutraukta, priimančioji šalis atsisakė pasirūpinti vaikais.
"Be to, Rusijos ambasada gauna tiesioginius repatriacijos prašymus iš nepilnamečių Rusijos piliečių, dalyvavusių kitose Amerikos švietimo ar supratimo programose. Organizatoriai ir priimančios šeimos kai kuriuos iš jų tiesiogine prasme išmetė pro duris", — sakė Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova.
Pasak straipsnio autoriaus, pasaulinės pandemijos įkarštyje tokių istorijų yra daugybė.
Rusai, Azijos gyventojai, išeiviai iš Rytų Europos ir kiti "antrojo" ir "trečiojo" pasaulio vietiniai gyventojai su siaubu bėga iš "auksinio milijardo" šalių, kur jiems gresia mirtis dėl visiško vietinės demokratinės vadovybės abejingumo.
Nosovičiaus teigimu, internete pilna jų pasakojimų. Ypač įdomu, kokie žmonės į juos įsitraukia. Tai yra vadinamieji "pasaulio piliečiai": žmonės, kurių pajamos yra gerokai didesnės nei vidutinės, kurie yra įpratę prie elitinio klajokliško gyvenimo būdo ir egzistavo principu "kur šilta, ten tėvynė".
Koronaviruso epochos "jų moralės" žanro įrašus rusų kalba skelbia "ne vatnikų žiniasklaida", kurią, anot vakarietiškos liberaliosios auditorijos, sukūrė Kremlius, norėdamas sumenkinti "padorias šalis", bet daugiausia provakarietiškos auditorijos atstovai šimtmečius gyvuojančios "padorios" žiniasklaidos puslapiuose.
"Išvyko absoliučiai visi oligarchai, net tie, kurie nekentė Rusijos, visi, išskyrus tuos, kurie buvo nedelsiant areštuoti Rusijos pasienyje. Apskritai, visi pasitraukė, ne tik oligarchai", — rašo Olga Solouchina, vadovė, dirbanti su rusiškai kalbančiais juvelyrikos kompanijos milijonieriais iš Londono. Ir paaiškina, kodėl jie išvyko.
"Tūkstančiai žmonių kasdien miršta ligoninėse, iš visų, kas atvyksta į ligoninę — 90 procentų miršta, nes jie jau atvyksta labai kritinės būsenos, kai jau per vėlu. Tūkstančiai žmonių miršta tiesiog namuose, taip pat be gydymo. Tikrinami tik tie, kurie paskutiniame etape pateko į ligoninę. Į ligoninę priimami tik tie, kurie jau neišgyvens. Tai yra, kartoju, kad suprastumėte: ligoninėse ne gydo, tiesiog priima, kad numarintų", — sako Solouchina iš Anglijos.
Tokios istorijos įtikinamos ne tik todėl, kad pati autorė gyvena "pirmajame pasaulyje" ir informaciją gauna ne iš Rusijos valstybinių televizijos kanalų.
Pasak Nosovičiaus, JK yra viena iš pasaulio lyderių, skaičiuojant pagal žmonių, užsikrėtusių COVID-19, ir mirčių skaičių.
Jei Rusijoje balandžio viduryje šis santykis yra 0,8 %, tai miglotame Albione jis sudaro beveik 12 %. Rusijos Federacijoje 190 mirčių 24 490 atvejų, JK — 5 275 mirtys 94 845 atvejams. Mirtingumas, viršijantis 10 % užsikrėtusiųjų skaičiaus, taip pat užfiksuotas Ispanijoje, Belgijoje, Prancūzijoje. Kaip matote, didelio mirtingumo priežastys yra ne tik pavėluota Europos vyriausybių reakcija į pandemiją, bet ir elementarus sistemos nenoras gydyti žmones.
Pagal rodiklius JAV tapo neginčijamomis lyderėmis pagal užsikrėtusiųjų ir mirusiųjų skaičių, o širdį veriančių istorijų yra ir iš ten.
"Kovo 21 dieną, vienuoliktą vakaro, aš įsėdau į taksi, kad patekčiau į Bronkso Linkolno ligoninę. Kaip aš tai įsivaizdavau? Maniau, kad po penkių minučių gulėsiu patogioje lovoje ant su minkštomis paklodėmis", — interneto portalas "Batenka" cituoja posovietinio imigranto Niujorke Dmitrijaus istoriją.
Užpildęs dokumentus, jis buvo išsiųstas į kambarį, vadinamą skubios pagalbos skyriumi. Anot Dimos, tai atrodo kaip laukimo kambarys: didžiulis kambarys, kurio viduryje yra kažkas panašaus į bilietų kasą; yra gydytojai ir slaugytojai. Pacientai paguldomi ant nepatogių vežimėlių, jie guli laukdami hospitalizacijos.
"Šiame kambaryje praleidau 26 valandas, — sako jis. — Eidavau į bendrą tualetą, kur siaubingos antisanitarinės sąlygos; buvau maitinamas šaltu ligoninės maistu, kuris yra du šimtus kartų blogesnis už lėktuvo maistą. Jie paėmė testus, padarė rentgeną — gydytojas priėjo tiesiai prie manęs su prietaisu". Bet net ir po to, kai Dimai nustatė abipusį plaučių uždegimą, jie bandė jį išsiųsti namo tvirtindami, kad tai nėra koronavirusas.
"Tad išgirtasis Vakarų humanizmas kritinėje situacijoje žlugo, lyg karvė būtų jį liežuviu nulaižiusi", — sako straipsnio autorius.
Pasak jo, visada taip atsitinka. Tik labai naivus žmogus gali pagalvoti, kad filantropija yra Europos ir Amerikos visuomenės konstanta. Humanizmas pražysta dėl materialinės gerovės ir žydi daugiausia savo žmonėms.
Pereinamosiose epochose, kurioje gyvename ir mes, baigiasi gerovė ir Vakarams pradeda trūkti humanizmo net saviškiams, jau nekalbant apie svetimus žmones. Svetimiems žmonėms jo niekada neužteko.
Be to, svetimus žmones galima veidmainiškai laikyti savais — tai vis tiek jiems nepadeda.
Europoje pagrindinės globalizacijos krizės aukos yra emigrantai iš rytinių pakraščių.
Jie ėjo per gyvenimą su devizu "we in", ir Europa šiltai palaikė jų norą būti aktyvia atviro pasaulio dalimi tol, kol jai reikėjo pigios darbo jėgos iš Rytų. Žlugus darbo rinkai paaiškėjo, kad noras apsaugoti silpnuosius buvo dar viena veidmainystė. Bedarbiai negavo pinigų, pacientai negavo medicininės priežiūros, o nepriimti darbo migrantai patraukė į namus.
"XIX amžiuje Europa jau paskelbė save kaip humanizmo, liberalizmo, rūpinimosi žmogumi erdvę. Likęs pasaulis su ja daugiausia sutiko. Tuomet pasaulinių karų era, Didžioji depresija, revoliucijos atskleidė tokias tamsias Europos visuomenės bedugnes, kurios net nebuvo žinomos tamsiausiais viduramžiais", — rašo Nosovičius.
Tai nereiškia, kad ateina tie patys neramūs laikai, kad Europoje atsiskleis pragaras, panašus į tą, kuris buvo 1930-aisiais, su nacių mirties stovyklomis ir ištisų tautų genocidu. Tiesiog atėjo laikas nustoti tikėti rožiniais poniais ir manyti, kad Vakarų pasaulis iš prigimties yra humanizmas, liberalizmas ir silpnųjų gynimas.
