Ši žinia sukėlė daugybę sarkastiškų ir pašiepiamų komentarų: galinga valstybė, o negali savarankiškai patenkinti savo pagrindinių medicinos medžiagos poreikių ir yra priversta naudotis savo kaimynų labdara.
Tuo tarpu už pašaipos, kaip dažnai būna, liko nepastebėta pagrindinė to, kas vyksta, prasmė. Norint ją suprasti, verta prisiminti kai kuriuos faktus.
Kovo pirmojoje pusėje Rusija Uzbekistanui paaukojo kelis tūkstančius testų koronaviruso diagnozei nustatyti. Tačiau Vidurinės Azijos respublika nebuvo vienintelė. Nuo vasario pradžios Maskva tai daro nuolat, tiekdama testus daugeliui kaimynų.
Pats Uzbekistanas padėjo ne tik Rusijai. Prieš du mėnesius Taškentas nusiuntė humanitarinę pagalbą Kinijai, kuri tada buvo epidemijos epicentre. Pekinas ją priėmė, išreikšdamas pagyrimą už "stiprią ir nesavanaudišką paramą". Na, o po pusantro mėnesio situacija pasikartojo visiškai priešingai: kovo pabaigoje jau Kinija išsiuntė krovinį Uzbekistanui.
Rusijos ir Kinijos padėtis yra panaši: vasarį ten perduoti du milijonai kaukių, o prieš porą savaičių Rusija gavo pagalbą. Ir tuo neapsiribojama. Pirmiausia pas kaimynus vyko Rusijos epidemijos kontrolės ekspertai, o neseniai į Rusiją atvyko kinų gydytojai.
Tarpusavio pagalbos ciklas gali atrodyti keistai, tačiau už jo slypi bandymas iš esmės peržiūrėti ir pakeisti įprastą humanitarinį mechanizmą. Šį procesą jau eilinį kartą skatina pagrindiniai pasaulinės politinės sistemos "purtytojai" — Rusija ir Kinija.
Šiuolaikiniame pasaulyje pati humanitarinės pagalbos sąvoka įgavo gana keistą, o kai kuriose vietose veidmainišką ir atvirai bjaurų įvaizdį.
Pirma, geografiškai ribotas problemos pobūdis tapo pagrindiniu jos [humanitarinės pagalbos] teikimo "scenarijumi": jei kuri nors šalis susiduria su bet kokios katastrofa (bet kokios rūšies — nuo natūralios iki technogeninės), tada padėti gali kitos, neturinčios panašių sunkumų.
Dabartinė COVID-19 pandemija priminė krizes, kurių atsiradimą pasaulis mieliau pamirštų: kai visiems vienu metu kyla ta pati problema.
"Lauko bandymų" rezultatas daugiausia nuvylė, ypač Vakaruose. Kai kurios valstybės, įpratusios save laikyti nepriekaištingos moralės pavyzdžiu, pademonstravo gana skandalingą elgesį: perima užsienio krovinius su medicinos prekėmis be menkiausio gailesčio.
Antra, humanitarinės pagalbos idėja, kaip paaiškėjo, perkrauta daugybės konvencijų ir apribojimų.
Kažkas bijo parodyti silpnumą ir nesugebėjimą susitvarkyti savarankiškai — dažniausiai tai pasakytina apie valstybes, turinčias vienokių ar kitokių suverenių užmojų. Kitiems priimtina tik sąjungininkų pagalba, o teikiant pagalbą šalims, su kuriomis yra trintis, pastebima tam tikra grėsmė. Pavyzdžiui, 2016 metais Rusijos gaisriniai lėktuvai dalyvavo gesinant gaisrus Portugalijoje, o Graikija, susidūrusi su panašia problema po dvejų metų, 2018 metais, pasirinko nekreipti dėmesio į Maskvos iniciatyvą..
Šioje situacijoje Rusija bando ne žodžiais, o praktiškai parodyti, kad galimas ir reikalingas visiškai kitoks požiūris.
Iš pradžių net pasaulinė krizė nėra priežastis valstybėms prarasti savo orumą. Niekas nesako, kad norint padėti kitoms šalims reikia paaukoti nacionalinius poreikius. Bet jei rezervai leidžia, teisinga ir pagrįsta nesėdėti ant jų kaip šuo šiene, o padėti bent tiems, kuriems šiuo metu sunkiau. Ir žinoti, kad jei tave prispaus, tu taip pat gali tikėtis palaikymo.
Tokie iššūkiai kaip pandemija padidina humanitarinio darbo veiksmingumą tarptautiniu lygiu, kai visi "karščiuoja" vienu metu. Ir dabartiniai įvykiai įrodo, kad tai realu. Nepaisant visos savo ekonominės galios ir gamybos lankstumo, Kinija priimdavo pagalbą vasario mėnesį, kai buvo ūmiausias epidemijos etapas. O kai pagerėjo, Pekinas pradėjo aktyviai teikti pagalbą kitiems.
Remiama ir įgyvendinama abipusės humanitarinės paramos idėja sumenkina pačius pasaulinės politinės sistemos pagrindus. Neatsitiktinai kai kurios valstybės renkasi rimtesnius nuostolius, tik ne paramą iš nepatogių ir prieštaraujančių jėgų. Taip jos palaiko griežtą hierarchiją su JAV hegemonija, kai kiekviena šalis privalo užimti aiškiai paskirtą vietą ir net nedrįsta galvoti apie jos pakeitimą.
Būtent todėl Kubos pagalba JAV nepriimtina, nors Kubos pagalbos ir sveikatos sistemos jau daug kartų įrodė savo pranašumą prieš Jungtines Valstijas. Ir būtent dėl to garsiai skamba juokeliai apie Uzbekistano humanitarinę pagalbą Rusijai: nes žlungančioje, bet vis dar egzistuojančioje pasaulio tvarkoje tai laikoma didžiosios valstybės silpnumo ir jos pažeminimo apraiška.
Tik nei Rusija, nei Kinija taip nemano.
Priešingai, bendra kova su COVID-19 jiems yra kitas žingsnis kuriant naują sistemą. Be absurdiškų hierarchinių žaidimų, bet su pagarba partneriams ir visiems vienodai galiojančiomis taisyklėmis.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
