Atvirai kalbant, šis įvykis nėra taip plačiai aprašytas Europos žiniasklaidoje kaip pastaraisiais metais ypač populiarūs "stalininiai tautų trėmimai" ar antisovietiniai mitai apie karą. Suprantama: kai kurie istoriniai faktai netelpa į šiuolaikinį Europos naratyvą apie TSRS kaltę dėl visko, kas įvyko prieš ir po Antrojo pasaulinio karo. Ir diskusija apie tai neišvengiamai verčia susimąstyti, ko bando apkaltinti Sovietų Rusiją, jei paaiškėja, kad stalininė politika dėl trėmimų etniniu pagrindu buvo ne tik įprasta pokario Europai, bet ir buvo humaniškesnė etninio valymo, kurį vykdė šiandien aršiai kaltinančios Maskvą valstybės, fone.
Iš tikrųjų, 55 kilometrų ilgio Čekijos etninių vokiečių žygis iš Brno iki Austrijos sienos, prasidėjęs 1945 metų gegužės 30 dieną, yra tik vienas iš daugelio masiškiausių tautų trėmimų Europos istorijoje epizodų. Remiantis amerikiečių istoriko R. Douglaso, kuris specializuojasi šioje temoje, vertinimais, tokios politikos rezultatas buvo 12–14 milijonų vokiečių (iki ketvirtadalio šiuolaikinės Vokietijos gyventojų yra tremtiniai ar jų tiesioginiai palikuonys) perkėlimas. Tikslaus aukų skaičiaus niekas negali įvardyti — nuo 500 tūkstančių iki 1,5 milijono. Pabrėžiame, kad kalbama ne apie nacius, ne apie Vehrmachto kareivius, ne apie karo nusikaltėlius. Tai daugiausia moterys, seni žmonės ir vaikai, nes visus vokiečių tautybės vyrus Hitleris nusiuntė į karą ir iki 1945 metų gegužės jie arba jau mirė fronte, arba buvo karo belaisvių stovyklose.
Reikia pabrėžti, kad visos pergalės šalys yra vienodai atsakingos už šiuos masinius trėmimus. Ši politika yra visuotinio sutarimo, kuris buvo nustatytas dar prieš nacizmo pralaimėjimą, rezultatas. Galbūt todėl Amerikos ir Europos politologams nelabai patinka prisiminti tuos įvykius, kaip daug mažesnio masto Krymo totorių deportaciją, nes tokiu atveju negalima kaltinti vien Stalino, teks pripažinti, kad jo politika atitiko visuotinai priimtą Vakarų praktiką.
Dar prieš pasibaigiant karui Čekoslovakijos ištremtos vyriausybės vadovas Edwardas Benesas viešai paskelbė Sudetų vokiečius "penktąja kolona" ir pažadėjo jiems atsakomybę už jų "išdavystę". 1944 metų rugpjūčio Lenkijos vyriausybė Londone taip pat nusprendė, kad tie vokiečiai, kurie "neišvyks iš Lenkijos teritorijos po karo, bus ištremti". Visus šiuos planus parėmė Didžiosios Britanijos ir JAV vyriausybės. Vinstonas Čerčilis 1944 metų gruodžio 15 dieną parlamente vykusiuose debatuose viešai patvirtino masinį trėmimą, laikydamas jį esminiu sprendžiant ateities etninius konfliktus.
Nors 1945 metų gegužės mėnesį Prahos sukilimo vadovybė pasirašė įsipareigojimą iš miesto išvykstančiam nacių garnizonui, kad Vokietijos civiliai gyventojai nebus persekiojami, etninis valymas prasidėjo nedelsiant. Čekai puolė vykdyti mirties bausmes prieš ligoninėse likusius vokiečių sužeistus kareivius, kartu susidorojo ir su civiliais. Pavyzdžiui pagyvenusi vokiečių moteris buvo išmesta pro langą, o Prahoje buvo mirtinai sumuštas gatvėje muzikantas iš vokiečių orkestro. Kartais aukomis tapdavo vokiškai kalbantys žydai ir net čekai, jei jų dokumentuose Sudetai buvo nurodyti kaip gimtinė.
Be to, tai nutiko visur, ne tik sostinėje. Britė Marjorie Quinnas, gyvenusi Trutnovo mieste Šiaurės Čekijoje, 1945 metų birželio mėnesį, laiške seseriai su siaubu aprašė žudynes ir prievartavimus, kuriuos vietiniai vykdė prieš etninius vokiečius. Ji pabrėžė, kad su tuo labai kontrastiškai atrodė Raudonosios armijos elgesys. Mūsų kovotojai dažniausiai tiesiog stengėsi sustabdyti žudynes ir surengti tvarkingą trėmimą, kad būtų išvengta aukų.
Bet ir čekai, ir lenkai pradėjo "laukinius trėmimus". Iš pradžių jie atrinkdavo tuos, kurie gyveno turtinguose namuose, nes visa tai atitekdavo naujajai valdžiai. Kaip ir "mirties žygio" iš Brno atveju, Sudetų vokiečius aplankydavo naujai suformuota ginkluota policija ar savigynos būriai (be to, į juos dažnai užsirašydavo tie, kas dar visai neseniai bendradarbiavo su naciais), jie skyrdavo valandą ar dvi susirinkti daiktus, leisdavo pasiimti kažkur dešimt, kitur 30 ar 50 kilogramų asmeninių daiktų, ir ganė juos pėsčiomis iki sienos. Kadangi didelę dalį sudarė seni vyrai ir moterys su vaikais, daugelis negalėjo iškęsti sunkaus kelio ir griūdavo. Juos užmušdavo ir palikdavo nuošalyje.
Kai kuriais skaičiavimais, per "mirties žygį" iš Brno mirė 1 700 žmonių (yra skaičiavimų, kad net aštuoni tūkstančiai žmonių).
Pirmosiomis aukomis tapdavo kūdikiai, nes išsekusios motinos negalėjo jų maitinti dėl pieno trūkumo. Viena iš išgyvenusių šios kampanijos dalyvė su siaubu prisiminė, kad blogiausia prasidėjo ne žygio metu, o improvizuotoje stovykloje pasienyje, kur moterys buvo apiplėšiamos, išžaginamos ir užmušamos.
Ir kartais vokiečiams net nebuvo leidžiama pasiekti sienos. Pavyzdžiui, birželio 19 dienos naktį Moravijos mieste Prerove ginkluoti čekai iš traukinio ištraukė civilius vokiečius ir visus sušaudė. Vien ten žuvo 265 žmonės, iš jų 120 moterų ir 74 vaikai, iš kurių jauniausias buvo aštuonių mėnesių amžiaus.
Vienas baisiausių epizodų yra vadinamosios Ustetsko žudynės. Liepos 31 dieną Usti nad Labem miesto šaudmenų sandėlyje įvyko sprogimas. Ir net nepaisant to, kad didžiąją dalį žuvusiųjų sudarė Sudetų vokiečiai, vietos valdžia apkaltino "vokiečių pogrindį". Tada prasidėjo žudynės. Mirė šimtai žmonių (vokiečių skaičiavimais, tūkstančiai). Žmonės buvo stumiami nuo tilto į upę ir šaudė tuos, kurie bandė plaukti. Daugelis liudininkų nurodė, kad į vandenį buvo mesti vežimėlis su kūdikiu.
Dažniausiai šios egzekucijos ir kankinimai buvo vieši, esant miniai žmonių (dėl to buvo liko daug liudijimų). Vienas iš čekų, sukrėstas to, ką pamatė, rašė vyriausybės kanceliarijai: "Net nežmoniški vokiečiai tokiu būdu neatsikratydavo savo priešų, slėpdami savo sadizmą už koncentracijos stovyklų tvoros". Žinomas Didžiosios Britanijos korespondentas Frederickas Voigtas pareiškė, kad patys čekai priėmė "artimą Hitleriui rasinę doktriną, <...> ir metodus, kurie nelabai skyrėsi nuo fašizmo". Jis padarė išvadą: "Jie iš tesmės tapo slavų nacionalsocialistais". Šiuolaikinė lenkų mokslininkė Bernadette Nietzsche pateikia tas pačias paraleles, pripažįstant, kad lenkų veiksmai prieš vokiečius po karo "dažnai nesiskyrė nuo Hitlerio veiksmų".
Čekai ir lenkai įsisavino kai kuriuos metodus iš tų, nuo kurių jie buvo išlaisvinti. Čekoslovakijoje, pavyzdžiui, vokiečiai buvo įpareigoti nešioti tvarsčius su raide "N", ant jų netgi buvo nupieštos svastikos. Daugelis nacių koncentracijos stovyklų tapo etninių vokiečių kalinimo ir žiaurių kankinimų vietomis. Net getai kai kuriose vietose buvo atkurti, tik dabar jie buvo vokiški.
Pirmuosius Benešoo dekretus galima palyginti su Reicho rasiniais įstatymais. Tik šį kartą buvo pažeistos vokiečių mažumos teisės (nors kai kuriuose Čekijos Respublikos miestuose ši "mažuma" sudarė 90 procentų gyventojų). To rezultatas yra bendras vokiečių ir vengrų iškeldinimas. O dabar iš Rusijos reikalaujama nuolat atgailauti už anuos ar kitus Stalino veiksmus, o šiuolaikinė Praha oficialiame lygmenyje taip ir nepasmerkė Benešo įstatymų. Maža to, kai kurie nutarimai išliko iki tol, kol Čekija ir Slovakija įstojo į Europos Sąjungą. Ir vėlgi, Praha nebuvo tokia vienintelė. Panašių veiksmų buvo imtasi ir pokario Lenkijoje, ir Jugoslavijoje, Rumunijoje, netgi Nyderlanduose (operacija "Juodoji tulpė" 1946–1948 metais).
Bet atkreipkite dėmesį, kad garsiausiai šaukia apie "Stalino tautų trėmimus" tų šalių, kuriose buvo rengiami žymiai didesnio masto ir daug žiauresni savo piliečių perkėlimai, atstovai. Tiek TSRS, tiek Rusija po 1991 metų ne kartą pripažindavo etninių mažumų iškeldinimą nusikaltimu ir ėmėsi priemonių aukų ir jų palikuonių reabilitacijai. Šiuolaikinėje Europoje, kuri garsiai smerkia "totalitarinių režimų nusikaltimus", stengiasi neišryškinti savo praeities nuodėmių. Ten net bijo užsiminti apie restituciją ir kompensaciją.
Deja, ir mūsų šalyje ši tema ilgą laiką buvo, jei ne visiškai tabu, tai bent jau nebuvo pakankamai apžvelgta ar išnagrinėta. Puoselėjo "sąjungininkų" jausmus, nepaisant to, kad tie patys "sąjungininkai" jau seniai apkaltino mus visomis savo bėdomis. Bet veltui. Detaliai kalbėdami apie Krymo totorių ar čečėnų persikėlimą ir nutylėdami apie žymiai didesnio masto tautų trėmimus pokario Europoje, iš tikrųjų nutapėme iškreiptą praeities paveikslą, sudarydami įspūdį, kad to laikotarpio Maskvos politika buvo kažko išskirianti ir ypatinga. Ne, taip elgėsi visas pasaulis, tik Vakaruose tai buvo daroma daug žiauresniais metodais. Laikas apie tai kalbėti atvirai ir garsiai, kad girdėtų ne tik Rusijoje.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
