Ši istorija prasidėjo gana seniai. Kai Nausėda susidūrė su realija, kad Latvija Astravo elektrinės produkcijos įsigijimo atveju nenori elgtis taip kvailai kaip Lietuva, jis pareiškė, kad "dėl to tenka tik apgailestauti".
Savo metiniame pranešime Lietuvos prezidentas pažymėjo: "Baltijos šalys dabar turi puikią progą pasitikrinti, ar tvirta draugystė apsiriboja vien šventinėmis deklaracijomis, ar atlaiko ir ekonominio bei finansinio solidarumo svorį. Ieškoti baltiškojo sutarimo mus įpareigoja ir sinchronizacijos su kontinentinės Europos elektros tinklais projektas".
Pasitikrino, "surado" — Nausėda paskutinę akimirką atsisakė vykti į Estiją į susitikimą su jos ir Latvijos prezidentu. Prezidentūros pranešime spaudai sakoma: "Trišalis Baltijos šalių vadovų susitikimas buvo planuotas seniai ir jam derinta darbotvarkė. Joje buvo numatytos kelios temos: Baltijos regiono saugumas, kovos su pandemijos padariniais priemonės, ES darbotvarkė. Tarp svarstytinų klausimų buvo planuota kalbėti ir apie energetinį saugumą ir elektros nepirkimą iš nesaugios Astravo AE".
Tačiau kartu jame pabrėžiama: "Iki Baltijos šalių vadovų susitikimo energetikos ar ekonomikos ministrams nepavyko pasiekti trišalio susitarimo dėl atnaujintos elektros prekybos su trečiosiomis šalimis metodikos. Prezidento nuomone, pirmiausia reikėtų pabaigti derybas, turėti konkrečius sprendimus ir derybų rezultatus, tuomet susitikti aukščiausiu lygiu aptarti tolesnį šalių veiksmų planą".
Tokiu būdu, Lietuvos prezidentas nuo apgailestavimo perėjo prie atviro agresyvumo Latvijos ir Estijos atžvilgiu. Įdomu tai, kad Estijos Prezidentūra diplomatiškai nurodė, kad Nausėdos sprendimo priežastis — šalies vidaus reikalai. Jis savo pranešime irgi galėjo parinkti diplomatinę formuluotę, bet atvirai paaiškino, kad viskas dėl Astravo. Ir visa tai nesibaigiančios konservatorių isterijos šioje srityje (pavyzdžiui, kritikos energetikos ministro atžvilgiu) fone.
Kiek prasmingas toks Lietuvos vadovo principingumas? Nė kiek.
Pirmiausia, mes patys sugalvojome sau Astravo problemą ir norime, kad ji taptų kitų valstybių ir net visos Europos problema, o jeigu kažkas nesutinka — "mes su jumis nedraugaujame". Antra, susitikime buvo planuojama aptarti ir kitus svarbius klausimus — pavyzdžiui, susijusius su ES darbotvarke. Dabar išeina, kad Lietuvai jie nesvarbūs. Pagaliau, asmeninio pokalbio metu, galbūt, būtų lengviau pakoreguoti "brolių" poziciją ir dėl Astravo, bet Nausėda nusprendė apskritai nevažiuoti (kaip kadaise Dalia Grybauskaitė į susitikimą su JAV prezidentu ir Rytų ir Vidurio Europos valstybių lyderiais Prahoje).
Kitaip sakant, draugystės patikrinimas parodė, kad draugystės faktiškai nebėra, ir pagrindiniai strateginiai partneriai Vilniui dabar ne Talinas ir Ryga, o Vašingtonas ir Varšuva.
Tačiau viskas logiška, tik jeigu remtumės iškreipta Lietuvos logika. Be to, Vilnius gali galvoti, kad partnerystės su Latvija ir Estija vertė jam nedidelė (ypač palyginti su Lenkija, kurios prezidentas šiltai sutinkamas Baltuosiuose rūmuose), todėl jos negaila. Bet nereikia pamiršti, pavyzdžiui, to, kad Nausėda neseniai išsakė kritiką dėl formuojamo daugiamečio ES biudžeto Europos Komisijos vicepirmininkui — o tas vicepirmininkas yra Latvijos atstovas Valdis Dombrovskis. Ir kas dabar gali garantuoti, kad pastarasis konkrečiai ir Latvija bendrai supratingai pažiūrės į Lietuvos interesus Briuselyje?
Trumpai tariant, savo demonstratyviu sprendimu ir pareiškimu, paremtu nepragmatiška pozicija, Nausėda sudavė didelį smūgį Baltijos vienybei. Tiesa, ji jau seniai ne tokia, kokia buvo kadaise. Tačiau tai nereiškia, kad santykius su Latvija ir Estija reikia pabloginti dar labiau, reikalaujant iš jų ekonomiškai neracionalaus elgesio.
Tai kodėl Nausėda pasielgė kiečiau negu galėjo (pozicijos demonstravimui tikrai užtektų išankstinio sprendimo nevykti į susitikimą be kaltinamųjų komentarų)? Nejaugi konservatoriai privertė, kaip kadaise po tam tikro momento jie primetė savo tarptautinę darbotvarkę Daliai Grybauskaitei? O jeigu sugebėjo perimti prezidento kontrolę užsienio politikoje, gal greitai jis pradės daryti tai, kas jiems naudinga, ir šalies viduje?
Kol kas sunku daryti vienareikšmiškas išvadas. Galbūt, Nausėda paprasčiausiai supyko, kad latviai ir estai taip užsispyrė dėl Astravo, ir pasielgė emocionaliai be jokios opozicijos įtakos. Tačiau bet kuriuo atveju tai reiškia, kad Lietuvai naujas draugas (Lenkija) tampa žymiai svarbesnis ir artimesnis už du senus (Latviją ir Estiją, kurios kažkada buvo vadinamos "seserimis").
Prioritetus, žinoma, galima sudėlioti, bet reikia turėti omenyje seną tiesą: sugriauti (taip pat santykius) lengva, atkurti — sunku.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
