Jeigu lygintume Lietuvos partijas su krepšinio komandomis, "valstiečiai" (kurie oficialiai dar nepasakė, kas juos ves į rinkimus, bet kurių lyderiai nuspėjami) primena ekipą iš NBA, kur kolektyvai dažniausiai formuojami pagal principą — žvaigždė (viena arba kelios) ir likusieji, kurių užduotis — ją "aptarnauti".
Kitaip tariant, partijos priešakyje turėtų būti du "flagmanai" — Saulius Skvernelis ir Ramūnas Karbauskis, ir galima sakyti, jog "valstiečiams" labai pasisekė, kad premjeras greičiausiai taps jų pagrindiniu rinkiminiu veidu. Kažkur šalia bus Aurelijus Veryga, ir čia irgi sėkmė — jeigu ne koronavirusas, jo kaip sveikatos apsaugos ministro populiarumas, turbūt, neišaugtų iki dabartinio lygio.
Likusieji du "pagrindinės sudėties žaidėjai" — Agnė Širinskienė ir, galbūt, Seimo vicepirmininkė Rima Baškienė. O toliau didžiąja dalimi "pilkoji masė", kuri buvo, yra ir bus nežinoma didžiajai Lietuvos rinkėjų daliai.
Tačiau, jeigu NBA žvaigždės sugeba laimėti sau ir komandai čempionų žiedus, kodėl "valstiečių" lyderiai negalėtų garantuoti partijai gero rezultato? Žinoma, pakartoti praeitų rinkimų triumfą nerealu, bet solidų mandatų skaičių gauti įmanoma. O toliau jau koalicija.
Konservatoriai — jauni veidai, sena ideologija
Pirma mintis, pažiūrėjus į pirmąjį konservatorių dešimtuką — daug jaunimo: Gabrielius Landsbergis, Laurynas Kasčiūnas, Paulius Saudargas, Radvilė Morkūnaitė, Agnė Bilotaitė ir net Žygimantas Pavilionis, kuriam tik 48-eri.
Tačiau tuo pat metu ekspertai pastebi, jog priekyje surinkti skirtingiems partijos flangams atstovaujantys politikai. Kaip pažymėjo vienas politologas, Kasčiūno pažiūros yra "pakankamai konservatyvios, ir man sunku būtų jas suderinti su Gabrieliaus Landsbergio ar Ingridos Šimonytės pažiūromis".
Bet didžiausia konservatorių problema ta, kad jauni veidai nereiškia naujos ideologijos. Taip, partijos viduje gali būti diskusija dėl tam tikrų dalykų, bet kol kas nematyti, kad jos programoje atsirastų kokia nors fundamentaliai nauja kryptis.
O būtent ji reikalinga rinkėjų bazei praplėsti, ir būtent todėl pirmu numeriu tapo Šimonytė. Tačiau garantijos, kad šitas ėjimas suveiks, nėra. Įdomiausia tai, kad jaunieji konservatoriai atrodo konservatyvesni už senuosius, ir kaip tik jie ima dominuoti partijoje. Vadinasi, jokio proveržio greičiausiai nebus.
Kažkas gali pasakyti, kad geriau branginti tai, ką turi. Čia yra tiesos, bet tai neatneša valdžios. Todėl "Tėvynės sąjungai" tikrai atėjo metas drąsiau eksperimentuoti, net rizikuoti prarasti dalį tradicinių rinkėjų, kad atsirastų nauji. Kitaip ji užstrigs opozicijoje ilgam kaip krepšinio komanda su pasenusia žaidimo filosofija.
Tarp viršaus ir apačios
Toliau reikėtų pasakyti keletą žodžių apie Gintauto Palucko socdemus, liberalus ir "Darbo partiją". Apie pirmus todėl, kad jie tarp lyderių. Apie antrus todėl, kad pas juos atėjo ir iš karto tapo trečiu numeriu Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Apie trečią todėl, kad gali grįžti į Seimą.
Grįžtant prie paralelių su krepšiniu, galima teigti, kad socdemai — tvirti vidutiniokai, kurie po skilimo sugebėjo išsaugoti tradicinės partijos bagažą ir neiškristi į "antrą lygą". Dabar reikia galvoti, kaip grįžti į aukštumas, bet žmonių tam realiai kol kas nėra.
NBA sakoma — nori laimėti, pirk žvaigždę. "Valstiečiai" jų turi ir todėl varžosi dėl aukščiausių vietų. Tuo tarpu socdemai išsilaiko pirmiausia dėl sisteminio resurso (partinės struktūros), o su lyderiais problema. Todėl jų trečioji vieta rinkimuose būtų logiška — per silpni, kad pakiltų aukščiau, ir per stiprūs, kad nukristų žemiau, bet jeigu per kitus ketverius metus nesuras (neišugdys) ryškių asmenybių — nukris.
Liberalai — priešingai — gali pakilti (tik ne iš vidurinio aukšto į paskutinį, o iš rūsio į pirmą). Po daugybės įvaizdžio smūgių ir atsisveikinimų jie, atrodo, atsigauna ir pasipildė keliais svarbiais "žaidėjais" — pirmiausia, solidžiu Lietuvos politologu Raimondu Lopata ir, žinoma, Pranckiečiu.
Pastarojo logika suprantama (nuėjo ten, kur paėmė ir kur gali būti tarp lyderių), bet liberalų sprendimas jo atžvilgiu kelia tam tikrų abejonių, nes pakvietė politiką, kuris buvo partijoje su visiškai kitokia ideologija (o "Liberalų sąjūdis" — viena iš ideologiškai nuosekliausių politinių jėgų Lietuvoje), jau nekalbant apie konfliktinį Pranckiečio elgesį, būnant "valstiečių" nariu.
Kita vertus, blogiau nebus, o geriau būti gali, nes liberalių rinkėjų, dėl kurių šalyje vyksta aštri konkurencija (dar yra Artūras Zuokas ir Remigijus Šimašius), nėra daug, ir Pranckietis, galbūt, privilios tuos, kurie anksčiau už liberalus nebalsavo, taip padėdamas pastariesiems patekti į Seimą, kas šiandien jiems yra svajonių viršūnė.
Krepšinyje būna komandų, kurios negali sau leisti brangių pirkinių, ir todėl, norėdamos pasiekti sąlyginai gerą rezultatą trumpoje perspektyvoje, surenka visus, kas galėtų atnešti bent kažkokią naudą. Kažką tokio padarė "Darbo partija", prie kurios vairo sugrįžo Viktoras Uspaskichas ir kuri į pirmą dešimtuką surinko daugiau ar mažiau vertingus "politinius likučius" — Artūrą Skardžių, Mindaugą Puidoką, Vytautą Gapšį ir panašiai.
Kita vertus, kaip pažymėjo politologė Rima Urbonaitė: "Darbo partija dabar reitingų sąrašuose atrodo silpnokai, bet mes puikiai žinome, kad tai nieko nereiškia. Klausimas, ar ji nebus ta, kuri pasiims "Valstiečių", socialdemokratų balsų? Istorija rodo, kad jie sugeba prisikelti".
Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos partijų paskelbti rinkiminiai sąrašai parodo jų raidos tendencijas. Kai kurios turi asmenybių, bet neturi sistemos, kitos priešingai. Konservatoriai turi abu dalykus, bet neatnaujina ideologijos, kas riboja jų galimybes. Apskritai Lietuva dar negali pasigirti tuo, kad jos politinėje sistemoje įvyko kartų kaita ir atsirado daug naujų "didelių" figūrų su nauju mąstymu.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
