VILNIUS, rugpjūčio 3 — Sputnik. Jie kalinius nuvežė prie duobės, sušaudė, niekas neskaičiavo lavonų, vėliau gėrė degtinę — šitaip atsainiai kalbėjo apie savo nusikaltimus buvęs Estijos baudėjas Didžiojo Tėvynės karo metais tarnavęs Pskovo regione.
Šiuos ir kitus okupuotos teritorijos gyvenimo faktus galima sužinoti iš FSB Pskovo srities direkcijos išslaptintos archyvinės medžiagos, kurią apžvelgė RIA Novosti.
Kalbame apie estų Arnoldo Weedlerio, kuris tarnavo sargybiniu Vokietijos SD saugumo tarnybos būstinėje, o vėliau — Moglino koncentracijos stovykloje, tardymo protokolą, taip pat sovietų civilių ir karo belaisvių mirties bausmės atlikimo ir lavonų deginimo vietų patikrinimo protokolo kopiją netoli Androchnovo kaimo.
Šiandien Rusijos tiriamasis komitetas paskelbė, kad pradėta baudžiamoji byla dėl genocido Pskovo srityje.
Sušaudymų "debiutas"
Kaip tardymo metu sakė Weedleris, pirmą kartą jis dalyvavo vykdant mirties bausmę kaliniams 1942 metų Rudenį, kai tarnavo nacių okupuotame Pskove, saugodamas SD būstinę.
"Iš rūsių mes paėmėme apie 15 kalinių, pasodinome juos į mašiną ir nuvažiavome į kalėjimą. Ten jie taip pat paėmė 30-35 žmones. Jie taip pat buvo susodinti į mašiną. Iš viso buvo du automobiliai. Kaliniai buvo visi vyrai, visi civiliai", — prisiminė Weedleris.
Anot jo, atvykus į egzekucijos vietą, kaliniai buvo suskirstyti į penkias ar šešias grupes.
"Viena grupė po kitos buvo atvežtos prie duobės ir sušaudytos, — sakė baudėjas. "Aš, visi sargybiniai, kurie lydėjo kalinius, šaudėme ... Nė vienas iš jų nepabėgo", — pridūrė Weedleris.
Žudymai be skaičiaus
1943 metų pavasarį Weedleris kartu su kitais estais buvo perkeltas sargybiniu į Moglino stovyklą, kur jis taip pat dalyvavo masinėse egzekucijose.
"Moglino stovykloje mes jau vilkėjome vokišką uniformą, kurią gavome Pskove. Ją puošė tas pats herbas — kaukolė ir kaulai, ant rankovės — raidės SD", — prisiminė Weedleris. Stovyklos viršininkas buvo estas Tornas, vėliau jis buvo surastas KGB, nuteistas ir sušaudytas.
"Maždaug 1943 m. Liepos – rugpjūčio mėn. Aš lydėjau didelę kalinių grupę, kuri turėjo būti sušaudyta", — sakė Weedleris. — 1943 metų liepos mėnesį žmonės iš Moglino stovyklos buvo pakrauti į keturis ar penkis automobilius, tiksliai nepamenu. Tai buvo didelė grupė, maždaug šimtas, jei ne daugiau. Žmonės buvo skirtingų tautybių, tarp jų buvo vaikai, moterys ... Vietoje kaliniai vėl buvo padalinti į grupes, išrengti, nuvežti prie duobės ir sušaudyti, suaugusieji ir vaikai", — pasakojo baudėjas.
Baudėjai nesivargino skaičiuoti aukų. "Aš taip pat šaudžiau, kiek nužudžiau, neskaičiavau. Visi šaudė, bet niekas neskaičiavo", — pridūrė Weedleris.
Grįžę į stovyklą, mirties bausmės vykdytojai sulaukė nacių lyderių padrąsinimo. "Po egzekucijos jie visus užkasdavo, grįždavo į stovyklą ir gydėsi degtine", — prisiminė Weedleris.
Anot jo, tame egzekucijoje dalyvavo visi stovyklos sargybiniai. Tarp jų Weedleris prisiminė estus Luuką, Krispiną, Purkuu. Po kurio laiko buvo išvežta 50–60 žmonių grupė, sakė Weedleris.
"Jie sakė, kad tai yra žydai. Juos atvežė į tą pačią vietą, kur ir anksčiau buvo šaudomi žmonės. Visi buvo sušaudyti", — pridūrė jis. Tarp egzekucijoje dalyvavusiųjų Weedleris įvardijo estus Lepmets ir Oisel.
Kaip ir kitus baudėjus, Weedlerį po karo rado KGB. Už savo nusikaltimus jis buvo sušaudytas pagal teismo nuosprendį.
Žiaurumų pėdsakai už spygliuotos vielos
Bendras Hitlerio baudėjų ir jų bendrininkų žiaurumų Pskovo srityje vaizdas papildytas 1945 metų gegužės mėn. įvykdytų egzekucijų ir civilių tarybinių piliečių ir karo belaisvių kūnų, esančių netoli Androkhnovo kaimo, mirties bausmės vykdymo ir deginimo vietų tikrinimo rezultatais.
"Patikrinimo metu buvo nustatyta: 20 metrų (nuo) pietinės Androknovo kaimo pusės ir 500 metrų nuo greitkelio, einančio (kryptimi) Leningradas — Pskovas, ir 800 metrų atstumu nuo odos ir žaliavų sandėlio miške, buvo aptikta kapavietė, kur buvo įvykdytos mirties bausmės. 50 metrų skersmens teritorija, apjuosta spygliuota viela", — rašoma šio baisaus radinio vietos apžiūros protokolo tekste.
Odos žaliavų sandėlio teritorijoje taip pat buvo rasta dvi karo belaisvių mirties bausmės vykdymo ir laidojimo vietos. Be to, visai netoli sandėlio, kaimo kelio pusėje, buvo aptiktos dar trys egzekucijų ir pagrobtų Raudonosios armijos karių palaidojimo vietos, o kiekvienoje iš šių trijų vietų, matyt, buvo kelios dešimtys lavonų.
Be to, dar dešimt mirties bausmės vykdymo ir belaisvių laidojimo vietų buvo rasta toliau Androknovo kryptimi. Galiausiai vakarinėje kaimo pusėje buvo rasta daug pelenų nio sudegusių lavonų.
Anksčiau RIA Novosti taip pat susipažino su 1966–1967 m. Estų Johanneso Ohvrilo ir Viktoro Teinbaso, tarnavusio sargybiniais Moglino koncentracijos stovykloje, ir kitų liudytojų kelių puslapių tardymo protokolais. Tardymų metu nusikaltėliai papasakojo, kaip jie prisidėjo prie Pskovo krašto civilių naikinimo, taip pat įvardijo kitų Estijos bausmių vykdytojų pavardes ir išsamiai aprašė, kaip naciai vykdė koncentracijos stovyklos kalinius.
Moglino koncentracijos stovyklą naciai įsteigė netrukus po Pskovo okupacijos 1941 metais. Iš pradžių Moglino "mirties fabrike" buvo laikomi sovietų karo belaisviai, kurie, vokiečių kulkosvaidžių lydimi, remontavo kelią Ryga – Pskovas. Remiantis vietos gyventojų prisiminimais, iš 280 karių per kelis mėnesius išgyveno ne daugiau kaip 30.
Nuo 1942 metų kovo į stovyklą taip pat buvo vežami civiliai gyventojai, vaikai. Vieta tapo žinoma kaip nepatikimų asmenų išsiuntimo stovykla. Ją tiesiogiai kontroliavo Estijos saugumo policijos Pskovo išorinis skyrius ir SD. Pagal nacių vadovybės planus dalis regiono po Antrojo pasaulinio karo buvo planuojama perkelti į Estiją, todėl Estijos baudžiamosios pajėgos aktyviai dalyvavo okupuotame Pskovo regione. Istorikai mano, kad šioje stovykloje nuo 1941 iki 1944 metų galėjo žūti apie 3 tūkst. žmonių.
