Rusijos energetikos ministras Aleksandras Novakas sakė, kad iki rugsėjo pabaigos Maskva ir Minskas parengs sąlygas Baltarusijos naftos srautams iš Lietuvos uostų perorientuoti į Rusijos. Anot ministerijos vadovo, pagrindinis uždavinys dabar yra "sukurti ekonomines sąlygas, kurios būtų naudingos visiems: uostams, vežėjams, geležinkeliams ir patiems naftos gamintojams". Šią informaciją patvirtino valstybės koncernas "Belneftekhim".
Kartu iš sąstingio pajudėjo tema, kuri jau seniai kelia trintį abiejų šalių santykiuose.
Prieštaravimų esmė paprasta: Rusija Baltarusijai tiekia naftą, kuri ten esančioje naftos perdirbimo gamykloje paverčiama Baltarusijos naftos produktais ir toliau siunčiama eksportui, daugiausia per Lietuvą. Kadangi respublika gauna Rusijos "juodojo aukso" itin palankiomis kainomis, palyginti su pasaulinėmis kainomis, Maskva yra suinteresuota, kad šis eksportas vyktų per Baltijos vidaus uostus. Tačiau Minskas turi savo interesų, tarp jų yra ir grynai ekonominės priežastys: tranzitas per Baltijos valstybes jam yra kiek pelningesnis, net atsižvelgiant į nuolaidas ir naudą, kurią yra pasirengusi suteikti Rusija.
Tokioje aklavietėje šis klausimas išbuvo nemažai metų — tai džiugino Vakarus ir ypač Baltijos šalis, kurios neslėpė pasitenkinimo dėl problemų tarp dviejų artimiausių ir "labai nedemokratiškų" partnerių.
Galiausiai atsirado perspektyvos ją išspręsti. Ironiška, bet atsakomybę už tai prisiima tos pačios Baltijos šalys, kurios nepadarė išvadų iš praeities patirties ir dar kartą surengė meistriškumo kursą "Kaip iššauti sau į koją".
Esmė, žinoma, yra dabartiniai Baltarusijos įvykiai ir pozicija, kurios jų atžvilgiu laikėsi Baltijos šalys, pirmiausia Lietuva.
Ši respublika kartu su Lenkija tapo pagrindiniu užsienio tramplinu veiksmams prieš Baltarusijos valdžios institucijas, o Vilnius elgiasi taip atkakliai ir kartu nerangiai, kad net Rusijos užsienio reikalų ministras buvo priverstas pažymėti, kad kišdamiesi į Baltarusijos reikalus "kaimynai lietuviai jau peržengė visas padorumo ribas".
Be to, jie akivaizdžiai neketina sustoti. Prezidentas Gitanas Nausėda neseniai išreiškė pasirengimą imtis iniciatyvos ir tapti tarpininku derybose tarp Baltarusijos valdžios ir opozicijos.
Be sankcijų, savaime aišku, taip pat neapsieita — kurgi be jų. Asmenų, kuriems draudžiama atvykti į ES, sąraše yra trisdešimt žmonių, įskaitant Aleksandrą Lukašenką. Ir būtent Lietuvos siūlymu tos pačios trys valstybės po Baltarusijos atominės elektrinės paleidimo sutiko nutraukti prekybą elektra su Minsku.
Kaip tik po visų šių demaršų Baltarusijos prezidentas pirmą kartą tiesiogiai paskelbė apie galimybę savo šaliai perkelti tranzito-eksporto maršrutus iš Baltijos šalių Rusijos kryptimi. Po to kilo įsižeidusių lietuvių reakcija, įkūnyta "sakramentiniame" nuostabos šūkyje: "O mus už ką?!"
Lietuvos ekonomikai Baltarusijos tranzitas yra tikrai reikšmingas. Praėjusiais metais Minskas sudarė trečdalį Klaipėdos uosto krovinių srauto, o eksportuojamos kaimynų kalio trąšos yra pagrindiniai Lietuvos geležinkelių kroviniai.
Bene įdomiausias dalykas šioje situacijoje yra esminis nesugebėjimas mokytis, kurį parodė Lietuvos valdžia.
Būtų visiškai suprantama, jei dabartiniai įvykiai būtų įvykę prieš dešimt ar penkiolika metų. Tada Baltijos šalys visiškai tikėjo tuo (ir gyvenimas apskritai tai palaikė), kad gali sau leisti laikytis agresyviai antirusiškos užsienio politikos krypties ir tuo pačiu metu nugriebti finansinę grietinėlę iš bendradarbiavimo su Rusija, nes Maskvai ir taip nėra kur eiti. Daugiausia tai buvo susiję tik su tranzito ir logistikos sritimi.
Net Rusijos pastangos sukurti alternatyvius eksporto maršrutus (visų pirma plėtojant savo uosto infrastruktūrą), kurie jau įgavo pagreitį 2000-ųjų pabaigoje, tuo metu kaimyninėms Baltijos šalims kėlė atlaidžią pašaipą, atseit, kur jie dėsis, vis tiek rusai negalės nukreipti srautų iš Latvijos Ventspilio į Ust Lugą, Sankt Peterburgą ar Primorską.
Tačiau neteko ilgai šaipytis. Rusija pasiekė savo tikslą ir šiuo metu atėmė iš Baltijos šalių liūto dalį savo tranzito.
Tai, be abejo, buvo ekonominis Maskvos sprendimas: jei yra potenciali galimybė, šaliai yra pelninga plėtoti savo ekonomiką, o ne duoti pinigų užsienio verslui. Tačiau kvaila neigti, kad turėjo reikšmės ir politiniai sumetimai — nenoras mokėti už patentuotų rusofobų išlaikymą.
Išmokta pamoka, nepaisant skausmingumo, akivaizdžiai neišėjo į naudą, o Lietuva sukėlė dabartinę antibaltarusišką "bakchanaliją", neabejodama, kad jai nieko už tai nebus, o kaimyninė respublika tyliai praris tokį įžūlų kišimąsi į jos reikalus.
Matyt, Vilnius manė, kad viskas bus taip, kaip anksčiau su Rusija: Minskas neturi realių alternatyvų, todėl ir toliau mokės Lietuvai už tranzitą, tuo tarpu rezignatyviai iškęsdamas priešiškas ir įžeidžiamas jos išdaigas.
Bet panašu, kad Baltijos šalys vėl turės iš savo patirties įsitikinti, kad šiuolaikiniame pasaulyje apskritai nebėra tokios koncepcijos kaip alternatyvos nebuvimas, ir reikia mokėti už begėdišką užsienio politikos šiurkštumą, ypač per daug sau leidžiantiems geopolitiniams satelitams.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
