VILNIUS, rugsėjo 12 — Sputnik. Praėjusią savaitę japonų mokslininkai pranešė, kad eksperimento metu deinokokų bakterijų kolonija trejus metus praleido kosmose ir išgyveno. Tai netiesiogiai įrodo, kad mikroorganizmai sugeba keliauti iš planetos į planetą kartu su kometomis ar asteroidais ir apsigyventi tolimiausiuose Visatos kampeliuose. Tai reiškia, kad tokiu būdu gyvybė galėjo patekti ir į Žemę. Išsamiau skaitykite RIA Novosti autorės Alfijos Jenikejevos straipsnyje.
Tarpplanetiniai klajokliai
2008 metais Tokijaus universiteto (Japonija) mokslininkai, tyrinėdami apatinius stratosferos sluoksnius, 12 kilometrų aukštyje aptiko bakteriją Deinococcus. Buvo kelios milijardinės mikroorganizmų kolonijos. Tai yra, jų padaugėjo net galingos saulės spinduliuotės sąlygomis.
Vėliau mokslininkai kelis kartus išbandė jų ištvermę. Bet nei staigūs temperatūros pokyčiai — nuo minus 80 iki plius 80 laipsnių Celsijaus per 90 minučių, nei stipri radiacija — nepakenkė patvarioms bakterijoms.
Paskutiniu bandymu tapo atviras kosmosas. 2015 metais ant Tarptautinės kosminės stoties "Kibo" eksperimento modulio išorinių plokščių buvo išdėlioti džiovinti Deinococcus vienetai. Įvairaus storio mėginiai ten praleido vienerius, dvejus ir trejus metus.
Bakterijos žuvo visuose agregatuose, plonesniuose nei 0,5 mm, o dideliuose mėginiuose — tik viršutiniame sluoksnyje. Mikroorganizmai kolonijos gilumoje išliko.
Pasak darbo autorių, bakterijos granulėje, kurios storis didesnis nei 0,5 milimetrai, erdvėlaivio paviršiuje gali egzistuoti nuo 15 iki 45 metų. Tipiška, maždaug milimetro skersmens Deinococcus kolonija kosminėje erdvėje ištvers aštuonerius metus. Bent dalinės apsaugos atveju — pavyzdžiui, jei uždengiate koloniją akmeniu — laikotarpis padidėja iki dešimties metų.
Tai yra daugiau nei pakankamai skrydžiui iš Žemės į Marsą ar atvirkščiai. Todėl gyvų organizmų tarp planetų keliavimas kometomis ir asteroidais yra gana realus. Ir tai yra svarus argumentas, palaikantis panspermijos hipotezę, kurioje taip pat daroma prielaida, kad gyvybė į Žemę atkeliavo iš kosmoso.
Inosistemos svečias
2017 metais Havajų panoraminio vaizdo teleskopas "Pan-STARRS1" ir greito reagavimo sistema užfiksavo neįprastą kosminį kūną. Jis buvo klaidingai palaikytas kometa, bet paskui perklasifikuotas į asteroidą, nes kometos veiklos požymių nerasta. Kalbama apie Oumuamua — pirmąjį tarpžvaigždinį objektą, atkeliavusį į Saulės sistemą.
Po kelių mėnesių Harvardo-Smithsoniano astrofizikos centro (JAV) tyrėjai parodė, kad tokie tarpžvaigždiniai kūnai dėl Jupiterio ir Saulės gravitacijos gali įstrigti Saulės sistemoje. Apskaičiuota, kad aplink mūsų žvaigždę jau skrieja tūkstančiai saulės spindulių asteroidų, galinčių atnešti mums gyvybę iš kitos planetų sistemos.
Labiausiai tikėtina, kad tokie gravitaciniai spąstai atsiranda daugumoje žvaigždžių iš planetų sistemų, kuriose yra dujų milžinai, pažymi tyrėjai. Be to, kai kurie, pavyzdžiui, Alfa Centauri A ir B, gali užfiksuoti net laisvai skraidančias planetas, kurios paliko orbitą aplink pagrindinę žvaigždę. Tai reiškia, kad tarpžvaigždiniai ir tarpgalaktiniai gyvybės komponentų — mikroorganizmų ir cheminių pirmtakų — mainai yra gana realūs.
Viskas priklauso nuo daugelio veiksnių. Visų pirma, tai yra potencialaus bakterijų nešėjo greitis ir dydis bei jų išlikimas. Pagal tyrėjų sudarytą modelį, tokios gyvybės sėklos iš kiekvienos apgyvendintos planetos sklinda per kosmosą visomis kryptimis. Susidūrę su tinkamų sąlygų planeta, mikroorganizmai patenka į ją. Jie gali įsitvirtinti naujoje vietoje ir pradėti evoliucinės raidos procesą.
Todėl gali būti, kad arčiausiai Žemės esančių egzoplanetų atmosferoje ateityje bus rasti gyvų organizmų pėdsakai.
Gyvybę teikiantys meteoritai
Pasak Kanados ir Vokietijos tyrinėtojų, gyvybė Žemėje atsirado iš meteoritų. Labiausiai tikėtina, kad prieš 4,5–3,7 milijardo metų šie kosminiai kūnai bombardavo planetą ir su savimi atsinešė gyvybės statybinius elementus — keturias RNR bazes.
Šiuo metu Žemė jau buvo pakankamai atvėsusi, kad ant jos susidarytų stabilūs šilti vandens telkiniai. Kai į vandenį pateko daug išsibarsčiusių RNR fragmentų, jie pradėjo sulipti į nukleotidus. Tai palengvino drėgnų ir santykinai sausų sąlygų derinys — juk šių tvenkinių gylis nuolat keitėsi dėl besikeičiančių nuosėdų, garavimo ir drenažo ciklų.
Dėl to iš skirtingų dalelių susidarė savaime replikuojančios RNR molekulės, kurios vėliau virto DNR. O šios, savo ruožtu, padėjo pamatus tikrai gyvybei.
Škotijos tyrėjų teigimu, tai ne meteorito, o kosminių dulkių nuopelnas. Tačiau ekspertai pažymi: nors jame gali būti būtinų statybinių elementų, jų greičiausiai nepakanka RNR molekulei suformuoti.
