Kai pats negali priimti sprendimo, tuomet atsakomybė primetama kitiems. Berlynas teigia, kad Vokietijos reakcija į Aleksejaus Navalno apnuodijimą, kurio dalis gali būti ir "Nord Stream-2" sustabdymas, labai priklauso nuo Rusijos:
"Mes įtrauksime visus variantus į darbotvarkę ir priimsime sprendimą tinkamu laiku. Rusija, jei sudalyvaus tyrime, gali prisidėti prie to, kad toks sprendimas [sustabdyti "Nord Stream-2" statybą — Sputnik] nebūtų priimtas", — sakė užsienio reikalų ministras Heikas Masas (Heiko Maas). Tai yra, Rusijos ir Vokietijos santykių ateitis priklauso nuo Kremliaus?
Tačiau iš tikrųjų ši Vokietijos vadovybė susiduria su istoriniu pasirinkimu — jos veiksmai artimiausiu metu turės apibrėžtų, tikrai istorinių pasekmių ateičiai. Ne Rusijos ir Vokietijos santykiams, bet pačios Vokietijos, o kartu ir visos Europos, ateičiai.
Nes visa istorija su Navalnu dabar yra išbandymas ne Rusijai, o Vokietijai ir jos europiniam projektui. Istorija apie keistą Navalno apnuodijimą (jei toks buvo) vis dar labai miglota, tačiau bandymai ją panaudoti labai specifiniams geopolitiniams tikslams yra gana aiškūs. Vokietiją norima priversti sustabdyti "Nord Stream-2", visiškai suprantant, kad beveik užbaigto projekto atsisakymas turės labai rimtas pasekmes. Ne Vokietijos ekonomikai — dešimt milijardų eurų išleista statyboms, tai jai kainuoja centus, o rusiškos dujos vis tiek tekės per Ukrainos teritoriją. Ne, pagrindinė žala bus padaryta Vokietijos reputacijai.
Rusai pagaliau nusivils vokiečių savarankiškumo troškimu, o anglosaksai bus įsitikinę, kad, kaip jau ne kartą praeitame amžiuje, vokiečiais galima manipuliuoti, pastūmėti juos į beprotiškus sprendimus, neatitinkančius jų interesų. Dauguma europiečių (įskaitant italus ir austrus, kurie tiesiogiai dalyvauja dujų projektuose su Rusija) įsitikins, kad Berlynas nėra pasirengęs atsižvelgti į bendrus Europos interesus. Ir svarbiausia, kad patys vokiečiai pamatys, jog jie taip ir neatgavo savo suvereniteto. Taigi, Vokietijos atsakas į Navalno apnuodijimą yra labai didelis — visų pirma pačiai Vokietijai.
"Nord Stream-2" yra tik žymeklis, simbolis. Priešingai nei tvirtina Masas, Rusija niekaip negali padėti Berlynui: joks Navalno apnuodijimo tyrimas neatstums Vokietijos valdžios nuo poreikio pačiai priimti sprendimą. Sprendimas, kuris bus dar reikšmingesnis nei sankcijų karo su Rusija pradžia po Krymo.
Pastaraisiais metais Berlynas priešinosi anglosaksų ir jų Rytų Europos palydovų bandymams sustabdyti "Nord Stream-2", prisidengiant pretekstu, kad jo užsakymas atims iš Ukrainos tranzitinius pinigus (o kaip tada tęsime operaciją ją atplėšiant nuo Rusijos?). Kai jie susitarė su Maskva išsaugoti dalį tranzito per Ukrainą, pradėjo kalbėti, kad amoralu pirkti dujas iš tirono, kuris kankina savo tautą ir naudoja cheminius ginklus Europoje (tai yra "Skripalių byla"). Vėliau apskritai pradėta kalbėti apie tai, kad už savo saugumą Vokietija menkai moka amerikiečiams, kurie saugo ją nuo rusų, bet vokiečiai tuo tarpu perka rusiškas dujas.
Visi Berlyne to klausėsi ir toliau tęsė dujotiekio statybas. Didžioji Britanija išstojo iš ES, santykiuose su Amerika kilo vis daugiau problemų — šioje situacijoje Vokietijos vadovybė tiesiog privalėjo ginti savo nacionalinius interesus ir teisę vadovauti vieningai Europai. Be to, visi Vokietijos politikai puikiai žino, kad dauguma vokiečių mano, jog JAV, o ne Rusija yra pagrindinė Vokietijos problema — todėl galima buvo nepasiduoti jokiam spaudimui.
Bandymas susieti Navalno istoriją su "Nord Stream-2" likimu iš pradžių atrodė tik dar viena provokacija, kurią Berlynas atmes. Tačiau per pastarąsias tris savaites triukšmas Vokietijos spaudoje ir politiniuose sluoksniuose buvo nepaprastas — atrodo, kad atlantistai sutelkė visas jėgas.
Pavyzdžiui, buvęs užsienio reikalų ministras Joška Fišeris (Joschka Fischer) svarsto, "kokią moralinę kainą galima sumokėti už verslą su diktatūromis", ir iš esmės pasisako už "Nord Stream-2" sustabdymą:
"Federalinė vyriausybė padarė didelę strateginę klaidą, nusprendusi viena pati padėti Rusijai pastatyti šį Vokietijos ir Rusijos dujotiekį, nepaisant aktyvios opozicijos ES viduje. Dabar matome, kur dėl to atsidūrėme: politinė ir ekonominė žala yra didžiulė".
Fišeris klausia:
"Kaip pagrįsta nuolat plėsti bendradarbiavimą su tokiu nepatikimu partneriu, kaip Rusija, žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos? Manau, kad tai yra neprotinga. Mes jau žinome, su kuo turime reikalą!"
Su kuo? Prasideda "pasikėsinimų, panašių į Navalno apnuodijimą" išvardijimas — Skripalių apnuodijimas, "čečėno, kuris gavo prieglobstį Vokietijoje, nužudymas Berlyno Tyrgarteno rajone dienos šviesoje". Ir, žinoma, "pridėkite opozicionierių nužudymus Maskvoje":
"Atsižvelgdami į visus šiuos nusikaltimus, turime pagalvoti, kiek galime pasitikėti partneriu, kuriam politinės žmogžudystės akivaizdžiai yra ne apmaudūs išimtiniai atvejai, o modelis. Manau, kad "Nord Stream-2" nereikėtų vėl palikti tarp skliaustų".
O iš buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio (Gerhard Schröder) tiesiogine to žodžio prasme reikalaujama apsispręsti, su kuo jis yra — CDU / CSU Bundestago frakcijos pirmininko pavaduotojas Johanas Vadefulas (Johann Wadephul) paragino buvusį kanclerį "nedelsiant atsistatydinti iš savo postų Rusijoje ("Nord Stream" ir "Rosneft"):
"Jei ponas Šrioderis vis dar turi politinį padorumą ir vertybes, jam turėtų būti neleistina toliau dirbti su įmonėmis ir institucijomis, kurios priklauso nuo tokios vyriausybės".
Šrioderis taip pat "gavo pylos" nuo "Aljanso-90 / Žaliųjų" frakcijos lyderės Katrinos Gioring-Ekardt (Katrin Göring-Eckardt): buvęs kancleris dabar turi nuspręsti, ar jis palaiko demokratiją ir žmogaus teises.
Tai yra, Šrioderis yra teisiamas už amoralumą: kaip jūs galite dirbti su šiais žudikais? Tai, kad būtent žudikai, jau net nebediskutuotinas klausimas — nors tarp Vokietijos politikų yra daugybė prieštaraujančių visuotiniams Kremliaus kaltinimams. Kartu tai atskleidžia veidmainystę tų, kurie kalba apie aukštus moralinius principus. Buvusi kairiųjų lyderė Sara Vagenknecht (Sarah Wagenknecht) sakė, kad tie, kurie reikalauja atsisakyti "Nord Stream-2" dujotiekio dėl Navalno atvejo, turėtų vertinti kitus žaliavų tiekėjus Vokietijai pagal tuos pačius kriterijus ir reikalauti pasekmių ir jiems:
"Net jei Kremlius būtų atsakingas už tai (o tai vis dar nėra patvirtinta), tai nėra bjauriau, nei nukirsti opozicionierius ar mušti juos mirtinai, kaip dažnai daroma Saudo Arabijoje, iš kurios mes gauname naftą. Tai taip pat nėra bjauriau, nei pasitelkus dronus sudraskyti nekaltus civilius, kaip tai padarė mums tiekiančios savo skalūnų dujas JAV daugiau nei tūkstančiu atvejų".
Ne tik dvigubi standartai — Navalno atveju nepagrįsti ne tik kaltinimai Rusijos vadovybei dėl dalyvavimo apnuodijime, bet kol kas ir pats šio "apnuodijimo" faktas. Vokietijos valdžia sąmoningai delsia atsakyti į Rusijos užsienio reikalų ministerijos prašymus ir priverčia Sergejų Lavrovą deklaruoti ne tik apie "absoliučiai netinkamą požiūrį į oficialius prašymus, kuriuos siunčiame į Berlyną", bet ir apie "absoliučiai nepriimtiną toną", kuriuo Berlynas informuoja pasaulio bendruomenę apie "Rusijos dalyvavimą".
Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimų tonas yra dar griežtesnis. Pavyzdžiui, Vokietijos ambasadorius Maskvoje Geza Andreasas fon Geiras (Géza Andreas von Geyr) sulaukė ne tik aštraus protesto dėl Vokietijos vyriausybės veiksmų ("Nepriimtina pateikti ultimatumus ir nepagrįstus kaltinimus mūsų šaliai"), bet ir išsakytas įspėjimas: jei Berlynas nepateiks "Bundesvero gydytojų" medicininių ataskaitų, tada Maskva tai vertins kaip Vokietijos valdžios atsisakymą atlikti objektyvų tyrimą ir nustatyti tiesą.
"Šiuo atveju Vokietijos veiksmai bus vertinami kaip šiurkšti priešiška provokacija prieš Rusiją, kupina pasekmių Rusijos ir Vokietijos santykiams <...>, ir rimta tarptautinės padėties komplikacija".
Tokie griežti perspėjimai yra viskas, kuo Rusija gali padėti Vokietijos vadovybei. Tuo pat metu, spręsdamas dėl priemonių "nubausti Rusiją" už Navalną, Berlynas turėtų galvoti ne tik apie Rusijos ir Vokietijos santykius, bet ir apie pačios Vokietijos ateitį, jos kelią į nepriklausomybę ir atsakomybę už visą Europą (juk tai yra visų svarbiausias Vokietijos politikos tikslas). Klaidos kaina (atsirandanti dėl savarankiškumo stokos ir nenoro prisiimti atsakomybės) bus didžiulė — ne Rusijai, bet mūsų didžiajai kaimynei Vakaruose.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
