Pasirašius susitarimą dėl santykių tarp Izraelio ir Jungtinių Arabų Emyratų normalizavimo, JAV prezidentas buvo nominuotas Nobelio taikos premijai (kažkoks Norvegijos parlamento narys pasistengė — iš anksto, dar prieš faktinį pasirašymą). Apie tai rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.
Faktas yra tas, kad Donaldas Trampas tikrai dalyvavo šioje istorijoje, todėl dokumentas bus pasirašytas Vašingtone. Izraeliui tai yra labai naudinga — ją pripažino kita arabų šalis, tačiau palestiniečiai nejaučia jokio džiaugsmo. Tačiau su visais pakeitimais ir išlygomis čia yra taikos, o ne karo atvejis, ir kodėl gi neatšventus to Nobelio premija: jos suteikimas tarpininkui-taikdariui yra šio žanro klasika.
Todėl įdomi ne privati Norvegijos iniciatyva — įdomus jos informacinis pagrindas. Faktas, kad šiuo metu JAV ir pasaulyje pasirodė "Karo ir taikos" tema: Donaldas Trampas, jo šalininkai ir oponentai kalba apie kariuomenę (visų užsienio operacijų prasmę), taip pat apie tai, kieno pusėje bus ši armija prasidėjus rimtai kovai JAV dėl būsimos prezidentūros. Ir šis fonas yra labai įtemptas, pereinantis į šizofreniją.
Yra žinoma, kad oratoriškai Trampas toli nenuėjo nuo Džo Baideno "chrizostomos" — jis visada pasako ką nors ne taip. Bet ne tiek, kad kai kuriuos amerikiečių kareivius vadintų "nevykėliais" už tai, kad jie buvo nužudyti. Apskritai tai akivaizdžiai buvo demokratų dovana, nurodant anoniminius šaltinius ir kitus šio žanro klasikus.
Bet tada — tikresnė Donaldo Trampo kalba: jis apkaltino karinį elitą tuo, kad šie žmonės visada yra pasirengę mesti karius į ginklų korporacijų "džiaugsmą". Kariuomenės štabo viršininkas Džeimsas Makonelis (James McConnell) griežtai ir mandagiai atsakė, kad karas visada yra tik kraštutinė priemonė ir karinė vadovybė kitaip sprendžia problemą. Ypač turint omenyje tai, kad vadovybė, kaip ir korporacijų vadovai, armijoje turi vaikų ir anūkų.
Už šio gražbyliavimo slypi: a) ilgalaikė kariuomenės antipatija politikams, kurie juos siunčia į kitus pralaimėtus Amerikos karus, b) aiški Trampo pozicija apie save kaip pasaulio, o ne karo prezidentą, ir c) respublikonų elektoratas, kuris tiki, kad pirmiausia reikia susitvarkyti daiktus namuose ir tik tada vėl įbauginti kitas tautas.
Tiesą sakant, Donaldas Trampas šiuo atveju nepasakė nieko naujo — jis tik trumpai perfrazavo garsiąją vieno iš savo pirmtakų, Antrojo pasaulinio karo generolo ir herojaus Dvaito Aizenhauerio (Dwight Eisenhower), turėjusio moralinę teisę pasakyti keletą žodžių apie karinį-pramoninį kompleksą, kalbą.
Taigi, jis perduoda reikalus Džonui Kenedžiui (John Kennedy) ir atsisveikina su žmonėmis: byla buvo 1961 metų sausio 17 dienos. Ir sako... Tiesą sakant, jums reikia perskaityti visą šį dalyką, ten yra daug protingų ir netikėtai aktualių minčių. Net ne tiek apie karinį-pramoninį kompleksą, kiek apie bet kokį galingą lobį, kuris samdo begales "ekspertų" tam, kad vyriausybei primestų keletą negailestingų sprendimų. Karas (arba ekonomika, arba medicina) yra per rimtas dalykas, kad būtų visiškai atiduotas kariuomenės (ekonomistų, gydytojų ir pan.) rankoms, štai apie ką eina kalba.
Trampas, žinoma, visai nėra Aizenhaueris, bet iš tikrųjų visa jo respublikonų komanda vis labiau draugauja su įtakingomis veteranų organizacijomis, atiduodama duoklę žuvusiems... Ne veltui atsirado ši klastotė apie "nevykėlius".
Ir ne veltui dabar, iki lapkričio mėnesio rinkimų, Donaldas Trampas vis dėlto įgyvendino savo sprendimus dėl beveik pusės — 2,2 tūkst. — karinio personalo išvedimo iš Irako ir dėl to paties pasitraukimo (4,1 iš 8,6 tūkst.) iš Afganistano. Žodžiais apie būtinybę nutraukti "šiuos absurdiškus nesibaigiančius karus".
Su politikais ir kažkuo iš vadovybės jis gali dėl to rimtai ginčytis, bеt su eiliniu — vargu. Nes kokie kareiviai nori tęsti nesuprantamas ir metų metus vykstančias misijas nemaloniose vietose, kai nesėkmė akivaizdi.
Čia negalima nepastebėti specialaus siužeto — karinio perversmo galimybės JAV, tiksliau, apie tai kalbėti. Tiek garbingi, tiek skandalingi šaltiniai jau seniai rašo apie projektą, vadinamą "sąžiningu perėjimu" (valdžios institucijų kitų metų sausį). Apie neseniai vykusias demokratų idėjų sesijas, "kaip nepripažinti rinkimų rezultatų ir sutvarkyti Maidaną Trampui visoje šalyje". Šiuose pokalbiuose labai daug figūrų ne tik gatvės kovotojai, bet ir kariškiai. Pavyzdžiui, turėdamas silpnaprotystę ar ne, Baidenas jau tris kartus pareiškė, kad kariuomenė turės išvaryti Donaldą Trampą iš Baltųjų rūmų lygiai sausio 20 dienos vidurdienį. Tiksliau, tai turėtų padaryti 82-oji oro desanto divizija, apie kurią visi susirūpinę piliečiai rašo laiškus jos vadui.
Karinė tema artimiausiomis dienomis šioje šalyje bus girdima dažniau, visomis formomis.
Pabaigai pristatykime Nobelio komitetui iniciatyvą: kiekvienais metais skirti premiją dabartiniam JAV prezidentui. Iš anksto — kaip tik išrinktam Barakui Obamai 2009 metais (už gražias kalbas, bet iš tikrųjų — kad jam būtų nejauku pradėti naujus karus). Padovanok prezidentui kasmetinį Nobelį ir už tai, kad visus metus Amerika kažkodėl nieko nepuolė. Ir už tai, kad JAV iš kažkur traukia savo karius. Ir jei šis nuolatinis laureatas staiga nepateisins lūkesčių, prizas bus atimtas negrįžtamai.
Bet kokiu atveju, tai bus geresnis pinigų panaudojimas, nei jų suteikimas, kaip tapo įpročiu, kas antrą kartą — šiais metais taikdariui, o tais metais — kitam "kovotojui už žmogaus teises", tai yra, veikėjui, provokuojančiam pilietinį konfliktą savo šalyje, pritraukiant išorines jėgas.
