Tai išplaukia iš pompastiškų šios savaitės Lenkijos ministro pirmininko Mateušo Moravieckio pareiškimų. Per tris valandas vykusį Lenkijos vyriausybės posėdį kartu su vietos opozicija jis sakė, kad kitame Europos Sąjungos vadovų susitikime Višegrado ketverto vardu pasiūlys ekonominės paramos Baltarusijai planą.
Bet parama bus suteikta po to, kai ten bus surengti "laisvi rinkimai" (tai yra, rinkimai, kurių rezultatas tiks Varšuvai).
Šis pareiškimas sujaudino ir Lenkijos žiniasklaidą, ir Baltarusijos opoziciją. Atrodytų, kad vos prieš kelias dienas Svetlana Tichanovskaja ir jos Koordinacinė taryba piktai atmetė bet kokias užuominas apie išorinį finansavimą. Opozicija viešai paragino visas šalis ir institucijas susilaikyti nuo pareiškimų apie pagalbos Baltarusijai teikimą.
"Koordinacinė taryba nepriims jokios užsienio pagalbos ir tiesiogiai ar netiesiogiai nedalyvaus jos paskirstyme", — sakoma šios įstaigos oficialiame kreipimesi.
Tačiau tai nesutrukdė jos vadovams žadėti streiko judėjimo dalyviams finansavimą iš nežinia iš kur atsiradusių lėšų.
Bet kai tik pasirodė lenkiškas "Maršalo planas", baltarusių opozicijos atstovai pradėjo generuoti visiems maidanams pažįstamas mantras stiliuje "Užsienis mums padės". Po susitikimo su Moravieckiu Tichanovskaja džiaugsmingai pareiškė, kad Lenkijos valdžia "išreiškė savo pasirengimą ateityje, surengus naujus ir skaidrius rinkimus, suteikti mums bet kokią paramą, investuoti į mus ir teikti finansinę pagalbą pradiniuose mūsų ekonominės plėtros etapuose".
Ir dar vienas reikšmingas Koordinacinės tarybos lyderis Pavelas Latuška, komentuodamas Rusijos 1,5 milijardo dolerių paskolos skyrimą Baltarusijai, netgi pradėjo spėlioti, kokia suma "išgelbės Baltarusijos demokratijos tėvus". Pasirodo, kad "finansinė pagalba" iš Vakarų turės sudaryti nuo trijų iki keturių milijardų. Ir, kaip žinia, derėtis čia nedera.
Ryškiausias dalykas yra tas, kad tai sakoma tuo pačiu metu su tų pačių žmonių raginimais iš tikrųjų sunaikinti Baltarusijos ekonomiką. Tichanovskaja "The Washington Post" straipsnyje pakartojo, kad "mes" finansiškai palaikysime streikuojančius darbuotojus (pamenate, jos taryba viešai atsisakė lėšų paskirstymo?). Ir ji nedelsdama paragino visą pasaulį boikotuoti valstybinių Baltarusijos gamyklų produktus.
Jei kas nors paklus šiam raginimui, tai gali reikšti respublikos ekonomiką palaikančių įmonių sustojimą ir žlugimą. Jokia trumpalaikė finansinė pagalba šviesioje ateityje jų neatgaivins. Tačiau baltarusiai, sprendžiant iš jų opozicijos pareiškimų, neturėtų jaudintis: užsienio valstybės padės. Jos visada padeda "demokratiniams" režimams po "spalvotųjų revoliucijų" pergalių, tiesa?
O jei kas netiki, gali kreiptis pavyzdžio į kaimyninę Ukrainą. Galų gale, po Maidano pergalės, jos ekonomika taip pat buvo išgelbėta pasitelkus ne mažiau ambicingą planą. Baltarusiai turėtų prisiminti, kaip 2017 metų rudenį Lietuvos Seime iškilmingai, su daug kamerų, dalyvaujant lyderiaujančių pasaulio šalių diplomatams, buvo pristatytas "Maršalo planas Ukrainai".
Buvusio šios šalies ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus inicijuotas projektas išties nustebino vaizduotę savo mastu. Per dešimt metų buvo planuojama kasmet investuoti penkis milijardus dolerių į Ukrainos ekonomikos plėtrą. Dėl to Ukrainos ekonomikos augimas kiekvienais metais turėjo būti nuo šešių iki aštuonių procentų.
Taip, tokiu tempu Ukraina turėtų tapti pasaulio ekonomikos lydere iki 2027 metų (šio plano pabaigos terminas).
Primenu, kad Ukrainos ir kai kuriose Europos žiniasklaidos priemonėse šis projektas sukėlė nepaprastą jaudulį. Tiesa, jo šalininkus labai jaudino klausimas, kas skirs visas šias nemažas lėšas. Juk tikrai ne didingoji Lietuva, kuri pati tvirtai laikosi įsikibusi Europos Sąjungos subsidijų.
Ne, žinoma, pinigus turėjo skirti Europos Sąjunga. Tik kažkodėl iki šiol neskyrė. Ukrainos ekonomika žlunga, o "Maršalo planas", su tokiu pompastiškumu pristatytas Lietuvos Seime, užmirštas.
O kurgi Ukrainos "Naujųjų Vasiukų" architektas? Dabar Kubilius yra Europos Parlamento narys ir, neįtikėtina, jis aktyviai ragina Europą sukurti "Maršalo planą" tai pačiai Baltarusijai. Be to, jei palyginsime jo publikacijas apie Ukrainos projektus prieš trejus metus ir Baltarusiją dabar, tai bus sunku rasti ypatingą skirtumą. Visi tie patys kvietimai pažaboti "imperinę" Rusiją, visi tie patys teiginiai apie istorinę Lietuvos misiją ginant "demokratiją" nuo kaimynų.
Jei paklausite Kubiliaus, koks jo plano Ukrainai likimas, jis, ko gero, įsižeis. Juk ne laikas dabar prisiminti tą nerealizuotą projektą, kai skubiai reikia padaryti ką nors kita, svarbesnio ir skubesnio. Visi protingi žmonės supranta, kad jo likimas bus toks pats.
Nenuostabu, kad tokie visuotinio masto planai sukelia valstybes, sėdinčias ant Europos subsidijų — akivaizdu, kad Moravieckis neketina užtikrinti savo kaimyno ir ekonominio konkurento pramonės ateities augimo, kad ir ką jis pažadėtų pasiskelbusiai "Baltarusijos nacionalinei lyderiai". Lenkai mieliau įmerks Baltarusijos ekonomiką į bedugnę, nei maitins ją savo gamintojų nenaudai.
Vienu metu buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Valensa interviu Vokietijos leidiniui "Die Zeit" gana atvirai nurodė ukrainiečiams: "Turime pasakyti Ukrainai, kad ji gali išauginti visus Europos grūdus, bet ne mašinas. Lenkija turi gaminti mašinas". Šioje frazėje "grūdus" pakeiskite "bulvėmis" — ir tai bus lenkų tikslas Baltarusijos atžvilgiu. Būtų malonu pacituoti šią citatą BelAZ, MAZ, MTZ ir kitų pramonės gigantų darbuotojams, kuriuos Baltarusijos protestų iš Lenkijos lyderiai nuolat ragina streikuoti. Žiūrėk, daugelis supras, kieno ekonominius interesus skatina protestų organizatorių "Telegram" kanalai, svajojantys sustabdyti ar boikotuoti šias įmones. Tikrai ne baltarusių.
Neabejojama, kad Lenkijos "Maršalo planas" Baltarusijai pasirodys toks pat blogas, kaip ir Lietuvos projektas Ukrainai. Nes jais nesiekiama gelbėti posovietinių respublikų. Savo vidaus vartojimui Lenkijos politikai ir ekspertai neslepia, kad tai visai ne apie ekonomiką, kad tai tik baltarusiams demonstruojamas alternatyvus bendradarbiavimo su Rusija būdas.
Jie sako, kad Maskva jums tinkamu metu skyrė pelningą paskolą, o atsakydami mes aiškiai parodome, kad suteiksime daug daugiau. Galbūt. Kada nors ateityje. Jei netikite, paklauskite Ukrainos. Jai taip pat iki 2027 metų buvo pažadėta 50 mlrd. Beje, Ostapas Benderis keistu sutapimu pažadėjo patikliems klausytojams surengti "Tarptautinį Vasiukų turnyrą" taip pat po 27 metų. Visi žino rezultatą. Pagrindinis dalykas yra neužduoti nereikalingų klausimų, kur yra pažadėtieji Naujieji Vasiukai.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
