Bet kaip suprasti? Kur šuo pakastas? Ir, pagaliau, kas čia per "virusas" ir apskritai kodėl apie jį kalbama?
Kas nepatiko Kadžioniui-Bėdai?
Su Kadžionimi-Bėda "Vakaro žinios" kalbėjosi dėl užpraeitą savaitgalį vietoje kadaise ten stovėjusios, bet nacionalistiškai nusiteikusių teroristų susprogdintos Kryžkalnio Motinos pastatyto ir atidengto kalavijo formos paminklo, skirto oficiozinėje Lietuvos istoriografijoje "partizanais" vadinamiems pokario "miškiniams" pagerbti.
Patsai Kadžionis-Bėda, kad ir kaip keista, dalyvavo minėtojo monumento atidengime, bet jo, kaip, beje, ir kai kurių kitų, netenkino viena įdomi aplinkybė, o būtent tai, kad naujai įrengtame Kryžkalnio memoriale nebus įrašyti vardai ir pavardės tų "miško brolių", kurie pripažinti holokausto dalyviais. Anot Kadžionio-Bėdos, be to, kad šitokių, atseit, nebuvę tiek daug, svarbiausia — ne žydų žudynės ar dar kas kita, bet tariami komunizmo ir Tarybų Sąjungos "nusikaltimai", kurių, girdi, "nepasmerkia" iki šiol...
Iš tikrųjų paradoksalu, kad Kadžionis-Bėda ir į jį panašūs net skundžiasi, nes Lietuvoje pripažįstamų "holokausto dalyvių" kategorija yra pakankamai siaura: štai, pavyzdžiui, į ją neįtraukiamas netgi atviras hitlerizmo gerbėjas, antisemitas ir nacių bendrininkas hitlerinės okupacijos laikotarpiu Jonas Noreika-Vėtra; dar daugiau: Kryžkalnio memorialo atidengime netrūko ir pastarojo veikėjo atvaizdų.
Tačiau kadangi Lietuvos valdžia, reaguodama tiek į ES, tiek Lietuvos bei užsienio žydų pasipiktinimą ir siekdama sudaryti tam tikro "respektabilumo" (kuris šių laikų pasaulyje neįmanomas — bent kol kas — su tiesiog atviru, neapologetiniu nacių liaupsinimu) įvaizdį, atlieka reikiamus reveransus, kad atribotų — kad ir kaip nepagrįstai, kad ir kaip abejotinai — "partizanais" vadinamus pokario "miškinius" nuo 1941–1944 m. siautėjusių baltaraiščių.
Istorinė tiesa
Ir šiuo požiūriu, norom nenorom tenka pakalbėti apie pagrindinę, neginčytina tapusią, bet dėl to nė kiek ne mažiau melagingą tiek Lietuvos, tiek apskritai rusofobinių ir antitarybinių Rytų Europos (ir Lenkijos, ir Latvijos, ir t. t.) režimų ideologinę ir istoriografinę dogmą: apie tariamą nacizmo ir komunizmo tapatumą ir tariamą vietos nacionalistų "pasipriešinimą" tiek vienam, tiek kitam "okupantui"...
Anot šios interpretacijos, ir nacistinė Vokietija, ir Tarybų Sąjunga buvo tolygiai "totalitariniai", genocidą vykdę režimai, o Lietuva ir panašios šalys 1939–1945 m. laikotarpiu tiesiog pateko tarp jų, lyg tarp kūjo ir priekalo, bet, nepaisant to, priešinosi tiek vienai, tiek kitai blogybei, o šio tariamo pasipriešinimo "herojai" ir yra šių istorijos interpretatorių vadinamieji "miško broliai"...
Bet, kaip rodo faktai (antai antitarybinio "Lietuvių aktyvistų fronto" finansavimas ir organizavimas iš Berlyno, su nacių kariuomenės puolimu prieš TSRS koordinuotas 1941 m. birželio 23 d. "sukilimas", kolaboracinės "Laikinosios vyriausybės" paskelbimas ir daugumos 1941–1944 m. laikotarpiu veikusių Vokietijos šalininkų perėjimas į antitarybinį pogrindį 1944–1945 m., ir kt.), būtent tie, kuriuos mūsų nacionalistai ir liberalai šiandien vaizduoja kaip "tarp kūjo ir priekalo" atsidūrusius, bet rankų nenuleidusius Lietuvos patriotus, buvo tikrų tikriausi nacių kolaborantai, jei ne tiesiog (o tokių taipogi būta) paprasčiausi fašistai.
Be to, kaip irgi rodo faktai (pavyzdžiui, 1940–1942 m. esesininkų Reichsfiurerio Himlerio slaptieji dokumentai, Hitlerio pasisakymai ir, galų gale, vokiečių vežimas į Pabaltijo kraštus), nacistinis reichas, tuo metu kariavęs su Tarybų Sąjunga, pergalės atveju ketino įgyvendinti vadinamąjį generalinį "Ost" planą, pagal kurį nei Lietuvos, nei Latvijos, Estijos, nei kitų šalių, kaip ir atitinkamų vietinių tautų, neturėjo likti.
Ir būtent TSRS, ne ko kito, kaip Stalino ir Komunistų partijos vadovovaujama, 1941–1945 m. Didžiajame Tėvynės kare sutriuškino nacistinę Vokietiją ir jos sąjungininkes (ir Rumuniją, ir Bulgariją, ir Vengriją, ir t. t. su visu fašistų okupuotos Europos karinės pramonės kompleksu), ir ne be vietinių raudonųjų partizanų vaidmens, įtvirtindama Lietuvos, kaip pilnateisės tarybinės respublikos, valstybingumą, tuo būdu išgelbėdama ir lietuvių, ir daugelį kitų Rytų Europos tautų nuo to sunaikinimo, kuriuo joms visoms be išimties grasino hitlerinis fašizmas.
Ne "komunizmo virusas", o "vaivorykštinis" liberalizmas...
Šitokios istorinės tiesos kontekste bet koks komunizmo (kuris, patinka kam ar nepatinka, visas tautas ir rases laiko lygiavertėmis) tapatinimas su nacizmu, ypač kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą, yra tiesiog absurdiškas. Ir šiame kontekste J. Kadžionio-Bėdos, kaip, beje, ir daugybės į jį panašių (pavyzdžiui, Lauryno Kasčiūno, Audroniaus Ažubalio, Arvydo Anušausko, Vytauto Radžvilo ir t. t.) tiek landsberginių, tiek neolandsberginių "patriotų" piktinimasis Lietuvos valdžios vangumu, siekiant išvengti atviro holokausto dalyvių garbinimo, yra dar absurdiškesnis...
Nebent... Nebent tuo pasipiktinimu siekiama išreikšti mintį, kad iš tiesų ir reikėtų, galų gale, nuo užslėptos, ezopiškai formuluojamos fašizmo apologetikos (kokia ir būdinga Lietuvos oficiozui) pereiti prie daugiau ar mažiau atviro nacių kolaborantų ir šiaip nacistinių nusikaltėlių, kaip tariamų "laisvės kovotojų", garbinimo... Nes tik toks formatas apsaugotų tautą ir tėvynę nuo, atseit, "komunizmo viruso"... Argi ne taip?
Tačiau tokio "viruso" Lietuvoje nėra: ir Kompartija, ir TSRS simbolika šalyje draudžiama, o komunizmas ir marksizmas patapę tikriausiais politiniais, ideologiniais ir netgi akademiniais tabu. Žodžiu — atitinkamų idėjų sklaidai uždėtas galingas apynasris. Tiesa, Kadžionio-Bėdos leksikoje šio "viruso" sąvoka lieka aptaki ir neapibrėžta ir į ją, tikriausiai, realiai įeina toli gražu ne komunizmas, bet toji savo antisocialinės ir antinacionalinės esmės neslepianti "vaivorykštinio" liberalizmo ideologija, kurią šiandien skleidžia Vakarų pasaulis.
Tikroji grėsmė — fašizmo reabilitavimas
Ir tikriausiai būtent nacionalizmą, o tiksliau, nežabotą fašizmo reabilitaciją, Kadžionis-Bėda ir į jį panašūs laiko pačia tinkamiausia alternatyva šiam nebuvėlio "komunizmo" etikete puošiamam liberalizmui. Ir šia prasme vertėtų paklausti: o kurgi tada tikroji grėsmė tautai ir tėvynei: įsivaizduojamame "komunizmo viruse" ar, vis dėlto, tiek "minkštu", tiek "kietu" pavidalu vykdomame fašizmo reabilitavime? Deja, šis klausimas — ne retorinis, bet praktinis, nes būtent į tokį reabilitavimą ir veda toji linija, kurią "kietu" pavidalu propaguoja Kadžionis-Bėda ir kurią "minkšta" forma vykdo pati šiandieninė Lietuvos valstybė.
Fašizmo reabilitavimo pasekmes galime įsivaizduoti, prisimindami tikrąją XX amžiaus fašizmo patirtį. Galiausiai, link ko šitai veda, pastaruoju metu matome skurstančioje ir chaoso plėšomoje Ukrainoje. Ir šia prasme tikroji grėsmė tautai ir tėvynei ir yra ne kas kita, kaip fašizmas, jo reabilitavimas visuomenės sąmonėje.
Galbūt, vietoje šio reabilitavimo ir atitinkamų nusišnekėjimų apie "komunizmo virusą", reikėtų rimtai susimąstyti dėl konstruktyvių alternatyvų dabarties liberalistinei tikrovei? Iš tiesų — tai yra atviras klausimas, į kurį, be abejo, nei Kadžionis-Bėda, nei panašios sąmonės veikėjai neatsakys. Tačiau į jį atsakyti tikrai gali kiekvienas blaivesnis mūsų pilietis. Galbūt, toks bus ir skaitytojas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
