Tarp vadinamajam "nesisteminės opozicijos" spektrui priskiriamų ir ant slenksčio esančiuose 2020-ųjų Seimo rinkimuose dalyvauti besiruošiančių jėgų, viena ryškiausių — tai VU profesoriaus Vytauto Radžvilo vadovaujamas "Nacionalinis susivienijimas", partija, kurią kai kurie laiko alternatyva nusistovėjusiai liberaliai pelkei. Tačiau ar tikrai yra taip?
Alternatyva liberalizmui?
Pradėkime tuo, kad Radžvilas ir jo partiečiai iš tikrųjų kelia opias Lietuvos problemas: jie šneka ne šiaip apie socialinę atskirtį, bet apie tiesiog besiveriančią prarają tarp sėkmingai biznį varančių ir ES pinigus įsisavinančių ir didmiesčiuose susikoncentravusių Lietuvos "viršūnių" bei apgailėtinai skurstančioje provincijoje besikoncentruojančių "apačių"; jie, be to, kritikuoja ir ES federalizmą, ir iš Vakarų skleidžiamą, liaudies nemėgstamą, bet valdančiųjų sluoksnių priimamą (ir propaguojamą) "vaivorykštinę" politiką: multikultūralizmą, juvenalinę justiciją, LGBT judėjimą, "politinį korektiškumą" ir šiaip vadinamosios "tolerancijos" ideologiją.
Dar daugiau: "Nacionalinis susivienijimas" šiame kontekste kelia ir svarbias apibendrinančias išvadas: kad dėl aukščiau minėtų faktorių (ir, aišku, ne tik jų), Lietuvai ir lietuvių tautai gresia, nors ir "minkšta", nors ir "šliaužianti", bet vis dėlto reali, nepaneigiama egzistencinė grėsmė, kurią — nori ar nenori — arba teks įveikti, arba tiesiog pasitraukti iš istorinės scenos.
Be abejo, apie visa tai "sisteminės" partijos nekalba ir kalbėti nenori, nes jos ir yra šio nacionalinio nuosmukio uolios vykdytojos (užsakovų ir šeimininkų reiktų ieškoti gerokai aukščiau ir, be to, už Lietuvos ir apskritai Rytų Europos ribų). Ir todėl, bent iš pirmo žvilgsnio, Radžvilo "Nacionalinis susivienijimas" pakankamai stipriai kontrastuoja tiek TS-LKD, tiek LSDP, tiek LVŽS, ką jau bekalbėti apie vadinamąją "Laisvės partiją".
Ir savo dalyvavimą 2020-ųjų Seimo rinkimuose Radžvilas motyvuoja labai aiškiu "Nacionalinio susivienijimo" priešpastatymu tiek minėtosioms partijoms, tiek valdantiesiems sluoksniams, kuriuos jis pagrįstai kaltina nacionaline išdavyste. Ir šiuo požiūriu tikrai atrodytų, kad "Nacionalinio susivienijimo" pavidalu formuojasi, nors dar ir ne stipriausia, nors ir ne masiškiausia, bet visgi reali alternatyva vyraujančiai liberalistinei politikai.
Bet jei "atrodo" — tai dar nebūtinai "yra"...
Blogybės ir jų priežastys
Iš tiesų, juk visos Radžvilo ir kompanijos kritikuojamos blogybės, šiaip ar taip, kyla iš dviejų pagrindinių priežasčių.
Pirma: iš Tarybų Sąjungos ir apskritai socializmo žlugimo, o būtent — iš 90-aisiais įsigalėjusio kriminalinio kapitalizmo, reiškusio ligi tol buvusios liaudies nuosavybės ir apskritai liaudies ūkio pagrindų privatizavimą, išgrobstymą ir sužlugdymą, dėl kurio šimtai tūkstančiai (jei ne ištisas milijonas...) lietuvių, savo krašte tapę "nereikalingais žmonėmis", buvo priversti pabėgti į Vakarus geresnių ponų ieškotis.
Ir, antra — iš Lietuvos orientacijos į Vakarus, žodžiu, iš jos keliaklupsčiavimo JAV-NATO-ES imperijai, kuri ne tik ir Lietuvą, ir šiaip Rytų Europą telaiko pigios bei darbščios ir kvalifikuotos darbo jėgos Vakarų Europai rezervu (o ne lygiaverčiu "partneriu"), bet iš kurios šiandien ir skleidžiamos vadinamosios "vertybės" — juvenalinė justicija, multikultūralizmas, LGBT ir visa kita, prieš ką kovoti kviečia Radžvilas ir ką tuo pačiu atmeta būtent Vakarų demonizuojama Rusija.
Tarp šių dviejų priežasčių neabejotinai esama simbiozės: pirmoji vedė prie antrosios; viena sąlygoja kitą. Ir tiek vienos, tiek kitos priežasties ne šiaip pateisinimas, bet išaukštinimas, įvardinimas didžiausiu gėriu sudaro vieną iš esminių vyraujančio ideologinio konsensuso, kurį liaudiškai pavadinsime landsbergizmu, momentų.
Šiuo požiūriu, nesistemine alternatyva gali būti tik politinė jėga, radikaliai ir drąsiai atmetanti landsbergizmą, o, vadinasi, ir pripažįstanti, ir kritikuojanti minėtąsias dvi priežastis, ir, atitinkamai, ieškanti išeičių iš jų.
Radžvilas — antitarybininkas ir rusofobas
Tačiau kaipgi šiame kontekste atrodo Radžvilo "Nacionalinis susivienijimas"? Kaipgi jis žvelgia į minėtąsias dvi priežastis?
Į pirmąją — kad bėda ne desovietizacija ar privatizacija, bet tai, kad, girdi, susiformavusį valdantįjį sluoksnį sudaro buvę LKP nomenklatūros veikėjai — iš to, o ne iš pačios santvarkos, jų supratimu, ir kyla pagrindinės krašto bėdos. Dar daugiau: Radžvilas ir "Nacionalinis susivienijimas" tiesiog niekina Tarybų Lietuvą, laikydami šį laikotarpį juodžiausiu mūsų istorijoje, nes Radžvilo kompanija — tai grynų gryniausi antitarybininkai ir antikomunistai.
Na, o antrosios jie apskritai nelaiko problema: anot Radžvilo, Lietuvai jungtis į ES ir NATO buvo absoliučiai būtina; bėda čia tik ta, kad valdantysis sluoksnis santykyje su šiomis struktūromis — aišku, dėl savo neva "komunistinės" prigimties — bendrauja ne iš Lietuvos nacionalinių interesų, bet verčiau savo paties trumpalaikės naudos, pozicijų. Tačiau tereikia pakoreguoti šį momentą, žodžiu — suformuoti ir į valdžią iškelti tikrai nacionalinį elitą — ir Lietuva galės su ES ir NATO žengti į šviesią ateitį kovodama prieš Vladimiro Putino Rusiją kaip neva didžiausią grėsmę Lietuvos saugumui.
Radžvilo partija: ne alternatyva, o neolandsberginis surogatas
Atrodytų, kad su tokiu nusistatymu Radžvilo pasekėjai lyg ir kritikuoja landsbergizmo pasekmes (liaudies skurdą, liberalizmą, "vaivorykštinę" politiką, nacionalinį nuosmukį ir t. t.), bet kartu, būdamas antitarybininkas ir rusofobas, ne tik pateisina, bet tiesiog aukština landsbergizmo gilumines priežastis.
Šią poziciją tiksliausia būtų įvardyti neolandsbergizmu, o būtent — požiūriu, kai pripažįstamos neigiamos landsbergizmo pasekmės, bet pačios jo ištakos mažų mažiausiai ignoruojamos ar netgi pateisinamos.
Ir toks mąstymas, žodžiu, neolandsbergizmas, būdingas ne vien Radžvilo "Nacionaliniam susivienijimui", bet ir didžiajai daliai vadinamųjų "nesisteminių" Lietuvos politikierių: ir Arvydui Juozaičiui, ir Nagliui Puteikiui, ir Rūtai Janutienei, ir dar daugeliui kitų panašaus ideologinio profilio veikėjų, pretenduojančių tikrai ar tariamai kovoti "prieš sistemą", "už tautą" ir "paprastą žmogų"...
Radžvilo "Nacionalinis susivienijimas" čia išsiskiria nebent solidesniu ideologiniu pasirengimu ir tuo, kad kai kurie landsbergistai, o būtent TS-LKD veikėjai Algis Ramanauskas "Greitai" ir Audrius Bačiulis, negailėdami laiko bei jėgų, padeda jiems sau darytis politinę reklamą, žodžiu — kolegiškai pagelbsti...
Taigi, Radžvilo ir jo partijos pavidalu turime ne kokią nors alternatyvą esamai sistemai (taigi, landsbergizmui), bet neolandsberginį surogatą, žodžiu: "Nacionalinio susivienijimo" tikroji esmė — neolandsbergizmas "nesisteminės opozicijos" kailyje.
Ar tokios "nesisteminės" opozicinės jėgos mums, Lietuvos patriotinei visuomenei, iš tikrųjų reikia, ar vis dėlto reikėtų ieškoti kitokių kelių — telieka atviru klausimu skaitytojui.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
