VILNIUS, spalio 4 — Sputnik. Vakarų Vokietija veikiau prijungė Rytų Vokietiją. Daugumai vokiečių tai yra likimo dovana — pati istorija nusišypsojo susiskaldžiusiems žmonėms. Vis dėlto "ostalgiją" — Vokietijos Demokratinės Respublikos nostalgiją — jaučia daugelis. RIA Novosti autorius Antonas Lisicynas tyrinėjo, kaip paaiškinti tokią meilę socialistinei praeičiai.
Apgautos viltys
"Jei atvirai, beveik niekas nenorėtų grįžti į VDR. Socialistinis gyvenimas nėra lyginamas su dabartimi vieningoje Vokietijoje. Tačiau žmonės iš rytinių kraštų palygina, kaip jiems sekasi ir kaip — žmonėms vakarinėje šalies dalyje. Rytuose uždarbis yra mažesnis, mažiau galimybių susirasti darbą pagal savo specialybę. Tai ir yra visa esmė", — sako Rytų Berlyne gimęs Lukas (paprašė nenurodyti jo pavardės dėl politinės veiklos).
Skirtumai tarp vakarų ir rytų, nors jie ir nyksta, vis dėlto pastebimi, įsitikinęs Lukas. Visų pirma politikoje — buvusios VDR gyventojai mėtosi iš šono į šoną. "Pažvelkite į Tiuringiją. 2019 metų rinkimuose į vietos parlamentą pateko kraštutiniai dešinieji. O prieš tai jie balsavo už kairiuosius — už "Die Linke". Toks maišymasis yra labai tipiškas", — sakė agentūros pašnekovas.
1990 metais VDR piliečiams atėjo norima ateitis. Bundestago "Die Linke" frakcijai vadovavusi Sara Vagenknecht (Sahra Wagenknecht) interviu prisiminė, kad tada, kaip ir daugelis, ji buvo labai entuziastinga. Viskas įvyko labai greitai. "Vakaruose niekas to nesitikėjo. Ir, pavyzdžiui, Prancūzijoje tikriausiai jaudinosi, kad Vokietija taps per didelė ir per stipri", — sakė ji.
Deja, ne visos viltys buvo pagrįstos. Kancleris Helmutas Kolis (Helmut Kohl) pažadėjo "žydinčius kraštovaizdžius", tačiau Vagenknecht pažymėjo, kad daugelis 40–50 metų turėjo palikti savo profesiją ir jie taip ir nesugebėjo susigrąžinti darbo.
Politiniai pokštai
Vyriausybė suvokia problemą. Vokietijos suvienijimo dienos išvakarėse buvo paskelbta metinė ataskaita: rytinių regionų rodikliai siekė beveik 80 procentų šalies vidurkio. Tačiau tuo pačiu metu 83 % Ossių (taip vadinami buvę VDR gyventojai) ir 59 % Wessių (vakariečiai) nemano, kad Vokietijos suvienijimas baigtas.
Kam buvo naudingas VDR prijungimas prie VFR? Vakaruose ir rytuose į šį klausimą atsakoma skirtingai. Keturiasdešimt procentų Wessių mano, kad susijungimas buvo naudingesnis jų rytų tautiečiams, 30 procentų Ossių mano visiškai priešingai.
Ir ne visi patenkinti tuo, kas galiausiai nutiko. 2019 metų rudenį, artėjant kitoms Vokietijos susivienijimo metinėms, "Die Zeit" apklausė tūkstantį VDR priklausančių kraštų gyventojų. Rezultatai buvo paradoksalūs. 58 % teigė nesijaučiantys labiau apsaugoti nuo valstybės savivalės. 52 % nebuvo patenkinti demokratijos veikimu šalyje. Tuo pačiu metu tas pats respondentų skaičius pažymėjo: apskritai jų lūkesčiai buvo patenkinti. Tačiau 41 % mano, kad laisvės nepadaugėjo.
Visa tai neatitinka oficialaus Berlyno požiūrio. Interneto svetainėje "Demokratija, o ne diktatūra", sukurtoje remiant pareigūnui, atsakingam už VDR slaptųjų tarnybų dokumentus, akcentai dedami kitaip.
Joje pažymima, kad socialistinės Vokietijos konstitucija garantavo žodžio laisvę, tačiau "įstatymo" rėmuose. "Politinis pokštas, daina su užuominomis, valdžios kritika mokyklos kieme ar darbe jau galėjo sukelti baudžiamąjį persekiojimą", — sakoma svetainėje.
Ir vargu ar kas nors rimtai vadindavo VDR laisvės karalyste. Prieš griūvant Berlyno sienai žmonės bėgo iš ten į vakarus. Jei pagaus — penkeri metai kalėjimo. O kartais pasieniečiai mirtinai iššaudavo. 1990 metų rinkimuose VDR piliečiai balsavo ne už valdančią Vokietijos Vieningąją Socialistų Partiją (VVSP, vok. Sozialistische Einheitspartei Deutschlands — Sputnik) (TSKP analogą), bet už Krikščionių demokratų sąjungą.
Muziejus po atviru dangumi
Nepaisant to, "ostalgija" yra faktas. Leipcige yra muziejus, kuris taip ir vadinamas. Ekspozicijoje yra nedidelis automobilis "Trabant", Rytų Vokietijos automobilių pramonės simbolis, taip pat virtuvė iš broliškos socialistų stovyklos šalies, konservų skardinės ir sovietinis radijo magnetofonas, fotoaparatai "Zenith" ir "FED".
Buvusios VDR gyventojai nostalgiją praeičiai reiškia socialiniuose tinkluose — yra atitinkamos grupės. Rytų Vokietijos ginkluotųjų pajėgų veteranų — Nacionalinės liaudies armijos — asociacijoje švenčiamos įsimintinos datos, nariai dėvi NPA uniformą ir primena, kad armija, kurioje tarnavo, nieko nepuolė.
Buvusios VDR muziejus po atviru dangumi yra Vokietijos sostinės dalis. Pačiame Berlyno centre, Aleksandro aikštėje (eilinio Rusijos ir Vokietijos suartėjimo metu pavadinta Rusijos imperatoriaus Aleksandro I vardu) stovi televizijos bokštas. Prieš griūnant Berlyno sienai, VDR gyventojai užlipdavo ten žiūronais žiūrėti į Vakarų Berlyną.
Vokietijos suvienijimo dieną 200 metrų bokštu užkopęs vokiečių žurnalistas prieš metus pažymėjo, kad dabar, iš šio aukščio, skirtumo tarp rytų ir vakarų nebematyti. Aleksandro aikštė, kurią jis pavadino vienybės simboliu, išlieka, anot jo, nepatogi ir purvina. Bet grandiozinė.
Vokietijos istorijos instituto Maskvoje tyrėjas Mathiasas Uhlas atkreipia dėmesį į sociologiją. Vokietijos kanclerė Angela Merkel yra iš Ossių. Bet jei pažvelgsime į bendrą vaizdą, situacija su elitu kelia klausimų. "Pirmiausia, tai susiję su ekonomika, kariuomene ir teisingumu. Tik 1,6 proc. DAX kompanijų [didžiausių Vokietijoje — Sputnik] direktorių kilę iš Rytų, generolų — tik procentas, ir nė vieno federalinio teisėjo", — išvardija Uhlas.
Net buvusioje VDR Ossiai yra nepakankamai atstovaujami viršuje, tęsia istorikas. Paskutiniai Vokietiją skyrusios sienos likučiai sugrius, kai išnyks šis disbalansas, sako ekspertas.
"Ostalgijos" priežastis jis mato nepasitenkinime: daugelis Ossių yra nepatenkinti tuo, kaip jie buvo įvertinti VFR. O juk suvienyta Vokietija daug ko skolinosi iš VDR.
"Po susivienijimo galėjo atrodyti, kad viskas, kas susiję su VDR, buvo įmesta į šiukšlių sąvartyną. Tačiau daug kas buvo priimtina Rytams, pasklido po visą federalinę respubliką. Pavyzdžiui, vaikų darželių, lopšelių, klinikų sistema, 12 metų vidurinės mokyklos, natūralių buveinių išsaugojimas, civilinis patvirtinimas. Jau nekalbant apie žalią posūkio rodyklę. Dabar ji yra prie daugelio šviesoforų Vokietijoje", — šiek tiek pašaipiai aiškina istorikas.
Pastaraisiais metais išryškėjo viena tendencija, priduria jis. Į rytinius kraštus iš vakarinių kraustėsi daugiau žmonių nei atvirkščiai. Ir tai yra įrodymas, kad "atsilikusių Rytų" įvaizdis pamažu, bet užtikrintai palieka Vakarų sąmonę.
