Atsakydama Turkijos užsienio reikalų ministerija sukritikavo Otavą dėl dvigubų standartų ir nesuderinamumo su "bendradarbiavimo dvasia", be to, apkaltino ją šios pozicijos laikymusi toli gražu ne pirmą dieną — nuo karinės operacijos "Taikos pavasaris" pradžios, kurią Turkija pradėjo pernai spalį Sirijos šiaurės rytuose.
Šis įvykis papildė Ankaros užsienio politikos skirtumų ir konfliktų kolekciją. Sunku kitaip apibūdinti tai, kas vyksta, nes panašu, kad Turkijos prezidentas nusprendė ginčytis su visais tarptautiniais partneriais pačiais įvairiausiais klausimais.
Redžepas Tajipas Erdoganas virsta radikalių patriotų visame pasaulyje, ne tik turkų, ikona. Jis įkūnija jų svajonę apie šalies vadovą, kuris siekia savo tikslo, elgiasi tiesmukai, nekreipdamas dėmesio į kliūtis ir užimdamas griežčiausią oficialią poziciją bet kokiu klausimu.
Tai neabejotinai yra unikalus atvejis šiuolaikiniame pasaulyje, juolab, kad kalbame apie tokią iškilią regioninę galią kaip Turkija.
Beveik kiekvienas valstybės vadovas yra reguliariai kritikuojamas dėl pernelyg didelio atsargumo ir noro daryti netinkamus kompromisus, už kampų išlyginimą, išsisukinėjimą ir net pasidavimą. Panašūs priekaištai pareikšti Putinui, Trampui ir Si. Juokingiausia, kad gana dažnai panašūs kaltinimai girdimi iš priešingų pusių. Ta pati Angela Merkel tuo pačiu metu kaltinama vykdžiusi užjūrio įsakymus ir Kremliaus interesus atitinkančią politiką.
Šio reiškinio priežastys yra akivaizdžios: valstybės vadovas, priimdamas sprendimus sudėtingu klausimu, yra priverstas atsižvelgti į tiek daug veiksnių ir apribojimų, kad rezultatas dažniausiai yra tas pats, dėl kurio kyla įvairių kaltinimų, įskaitant nacionalinių interesų išdavystę.
Atsižvelgiant į tai, Turkijos prezidentas, be abejo, daro įspūdį savo geopolitinių žaidimų, kuriuos jis žaidžia tuo pačiu metu, apimtimi, esminiu kitų dalyvaujančių valstybių interesų nepaisymu, skandalinga pozicija ir pasirengimu bet kurią akimirką ne tik grasinti griebtis karinių metodų, bet ir realiai tai padaryti: Sirija, Libija, paūmėjimas su graikais, demonstracijos su NATO (dėl S-400) ir dabar — Kalnų Karabachas.
Jei kitos valstybės, dalyvaujančios Armėnijos ir Azerbaidžano nesutarimuose, išlaiko savo poziciją aukščiau mūšio, Turkija ne tik teikia paramą Baku, bet ir apskritai reikalauja karinio konflikto sprendimo — tai yra tiesiog nesąmonė šiuolaikinei politikai.
Apskritai Turkijos lyderis kaip būras skuba į tikslą atgaivinti savo šalies neo-osmanų didybę ir netgi jau pasiekė tam tikrą sėkmę šiame kelyje. Ir turime pripažinti, kad tokia elgesio linija iš tiesų turi savo žavesio, ypač tarptautinėje arenoje įprastų slaptų žaidimų, užkulisinių susitarimų ir diplomatinio maišymo kontekste.
Dar anksti spręsti apie ilgalaikį Turkijos užsienio politikos veiksmingumą. Be to, su kiekvienu nauju konfliktu, į kurį įsitraukia Ankara, didėja tikimybė, kad tai jai baigsis ne per geriausiai.
Pastarieji metai pateikė nemažai labai skirtingų pavyzdžių, kaip šalis gali atlaikyti didelį išorinį spaudimą. Tačiau visada yra vienas veiksnys: gauti vienokią ar kitokią paramą (net jei paprasčiausiai palaikant nusistovėjusį ekonominį bendradarbiavimą) iš kitų geopolitinių jėgų. Beje, tai svarbu ne tik toms šalims, kurių galimybės yra gana ribotos, ar tai būtų Venesuela, Šiaurės Korėja ar Iranas. Tai taip pat taikoma pirmaujančioms pasaulio galioms. Net ir Rusijai, turinčiai didžiulę vidinę autonominio egzistavimo saugumo ribą, santykių su Kinija plėtrą opiausiu susidūrimo su Vakarais laikotarpiu 2014–2015 metais.
Ir pati Turkija turi ką prisiminti šiame kontekste — ir iš visai netolimos praeities įvykių. Jungtinės Valstijos akivaizdžiai buvo už bandyto karinio perversmo 2016 metų vasarą, o Europa, mažai slapstydamasi, siekė sėkmės sukilime. Tada Maskva išgelbėjo Turkijos lyderio galią ir greičiausiai gyvybę, laiku suteikdama kritinę informaciją.
Čia esmė visai ne ta, kad Erdoganas greitai pamiršo už jį nuveiktą gerą poelgį — sentimentalūs svarstymai yra netinkami didžiojoje politikoje.
Svarbesnis yra kitas dalykas: Turkijos prezidentas nepaiso pagrindinės šios istorijos pamokos, kad visi naujausi jo šalies užsienio politikos laimėjimai tapo įmanomi, kai žaidžiami tarp kitų galių tarpusavio prieštaravimų: tarp Rusijos ir JAV, tarp JAV ir Europos, pačios Europos viduje.
Dėl šios priežasties Ankara gavo rimtą manevravimo laisvę ir Sirijoje, ir Libijoje, ir toliau sąraše, nes visada buvo jėgos, kurios pasirodė esančios naudingos.
Dabar, matyt, Redžepas Tajipas Erdoganas taip įtikėjo savo jėgomis ir sėkme, kad per karingą atkaklumą ir esminį kitų žmonių interesų nepaisymą per trumpą laiką sugebėjo rimtai sugadinti santykius su visomis pagrindinėmis planetos galiomis.
Tokiomis sąlygomis, kaip rodo praktika, turtas gana greitai išsisemia. Be to, žlugimo priežastis dažnai yra ne klastingi priešų sumanyti planai, bet nelaiku ištiesta pagalbos ranka.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
