VILNIUS, lapkričio 8 — Sputnik. Nors šalys kalba apie priešo praradimus, JT žmogaus teisių komisaras nurodo į galimus karo nusikaltimus. Ar 1990-ųjų įvykiai kartojasi, koks yra dabartinės situacijos ypatumas ir ar armėnai yra pasirengę gyventi Azerbaidžane — Antono Lisicino straipsnyje RIA Novosti.
Rusai iš abiejų fronto pusių
Armenas yra medikas. Jis atsisakė evakuotis: nenori palikti pacientų, o namuose prižiūri nebevaikštančią motiną. Prijungęs lašalinę, jis skuba į ligoninės rūsį — jas prijungti pacientams. Motinos į rūsį neneša, ten ji peršalo.
Armenas garsiau įjungia televizijos reportažus apie karą, kad motiną girdėtų. Pirmąjį Karabacho karą jis pamatė ne ekrane, o savo akimis — jis buvo bataliono felčeris. Netrukus prieš tai jis baigė medicinos mokyklą.
"Nuo 1992 metų vasario 22 dienos mus apšaudydavo "Gradais". Aš nuvežiau sužeistąjį į ligoninę, grįžau namo, bet nieko nebuvo, mama ir sesuo išvyko. Po Chodžalio paėmimo Askeranas (miestas, esantis 14 kilometrų į šiaurės rytus nuo Karabacho sostinės) buvo atskirtas nuo Stepanakerto, o po trijų dienų musiškiai jį išlaisvino", — prisimena Armenas.
Azerbaidžane šie įvykiai vadinami Chodžalio tragedija, žuvo civiliai: oficialiais duomenimis, žuvo 485 žmonės.
Armenas neatsisako kalbėti nemalonia tema. "Jiems buvo suteiktas koridorius. Tačiau minioje buvo kulkosvaidininkai, jie pradėjo šaudyti, nušovė vieną iš mūsų vaikinų. Tie supyko ir atsakė", — aiškina jis armėnišką versiją. Ir priduria: "Jie pradėjo pirmieji. Mano klasės draugo tėvas mirė vasario 22 dieną po "Gradais". Mūsiškiai jau buvo nužudyti ar išvaryti iš Baku, Sumgaito, Kirovabado".
Žmonės greitai sužiaurėjo, tačiau tomis dienomis buvo ir kiti įvykiai: policijos komisariato rūsyje Armenas tvarstė azerbaidžanietes, taip pat nukentėjusias nuo "Grado". Bataliono vadas asmeniškai kontroliavo, kaip buvo prižiūrimi sužeistieji — jis turėjo keistis žmonėmis su kita puse.
"Kūnais taip pat keitėsi. Vienas iš Stepanakerto taip pasipiktino: "Kodėl mane pakeitė į lavoną? Aš gi gyvas!" — šypsosi Armenas, tarsi prisiminęs gerą pokštą.
Karas į skirtingas puses padalino ne tik vakarykščius kaimynus, bet ir tuos, kurie atsidūrė Karabache dėl tarnybos sovietų armijoje. Po šalies žlugimo ir kariai su karininkais, ir ginklai buvo be "savininko".
"Už mus kovojo Apkarpytojo pulko vaikinai. Pavyzdžiui, Tolikas. Vėliau jis vedė, išvažiavo į Stepanakertą", — sako Armenas. Ir paaiškina: "Bet kai 1992 metais Azerbaidžano tankai priartėjo prie alaus daryklos, ekipažai buvo rusiški".
"O pėstininkai nepajudėjo, — tęsia Armenas. — Niekaip nenorėjo eiti už tankų. Rusų vaikinai spjovė ir tarė: "Taip kovoti negalėsime". Ir išėjo. O tankus mes paėmėme."
Motina piktai šaukia ant Armeno — laikas eiti į ligoninę. Kelyje jis praeina Tamaros — garsios Askerano moters — namus. Jau pagyvenusi moteris nuo pirmų dienų prašė išeiti į frontą, Stepanakerte rekomenduoja su ja susipažinti, matyt, kaip su Karabacho dvasios simboliu. Tačiau jos kaimynai, atsakydami į klausimą apie Tamarą, išraiškingai pasuka pirštą prie smilkinio.
"Tai buvo 1992 metų gegužės 10 dieną, — Armenas vėl demonstruoja puikią atmintį. — Tamaros motina turėjo būti pakeista į kažkokį tankistą, tačiau paaiškėjo, kad jis mirė. Tada ją, kaip nenaudingą, nustūmė į duobę ir sudegino".
Ateik ir pasiimk
Visa ligoninė įsikūrė rūsyje — čia jie priima pacientus, paskiria gydymą. Operacijoms nuveža į Stepanakertą. Pagyvenęs Volodia laukia savo eilės perrišimui ant suoliuko. Kanonadą jis komentuoja Spartos karaliaus žodžiais: "Ateik ir pasiimk". Tik prie garsios frazės jis priduria nepadorią kalbą. "Kadangi jis mano, kad tai jo kraštas, tegul ateina ir pasiima. Jei gali", — sako Volodia ir rodo pirštu į horizontą, iš kur girdisi triukšmas. "Jis" yra tas, kas apšaudinėja Askeraną. Vieną vakarą ligoninės kieme sprogo apvalkalas.
Paklausus, ar jie pasirengę gyventi Azerbaidžane, gydytojai ramiai atsako: "Ne, tai tarsi mirtis. Koks mums tada skirtumas?"
Anksčiau šiame pastate veikė ir vaikų kūrybiškumo centras. Dabar čia, aišku, tuščia. Šeimos su vaikais išvyko į Armėniją. "Atostogos užsitęsė dėl koronaviruso, o vėliau ir dėl karo", — liūdnai juokauja gydytojai, išeidami iš drėgno rūsio rūkyti.
Slaugytoja Anaid liūdnai nusišypso į klausimą apie vaikus — jos sūnūs ir vyras fronte. Karas visiškai nutraukė įprastą šeimos gyvenimo ritmą. "Žiemai atsargų nepadarėm. Na, kaip nepadarėm, tik pusę įprasto", — patikslina Anaid.
Pakeliui iš Askerano soduose ryškiai spindi oranžiniai vaisiai — persimonai, nėra kam rinkti. Karvės pakelėse be ganytojo. Stepanakerto oro uostas yra Chodžali, dabar niekas neprimena tų tragiškų įvykių.
Oro uosto pastatas atrodo kaip naujas — jis buvo rekonstruotas 2010-aisiais, tačiau nuo 1992 metų Stepanakertas nepriima nė vieno skrydžio. "Azerbaidžanas grasino numušti netgi civilius orlaivius", — tikina oro uosto pareigūnai ir kviečia atvykti po karo. Poilsio kambaryje yra ir kava, ir konjakas, šias dienas prisiminsime kaip baisų sapną, šaukė jie atsisveikindami.
Kažkas uždirbs daugiau pinigų
Stepanakerte nepripažintos Kalnų Karabacho Respublikos švietimo, mokslo ir kultūros ministerijos valstybinis inspektorius Rubenas Osipovas kalba apie situaciją taip, lyg atviroje literatūros pamokoje, trūksta tik kreipimosi "vaikai".
"Matote, tą dieną, rugsėjo 27 dieną, aš savo dienoraštyje parašiau: "Prakeiktas karas", ir teatrališku judesiu nurodo ant stalo esančio kalendoriaus. Už lango girdimi sprogimai — Karabacho oro gynyba kovoja dėl dangaus virš Stepanakerto. Osipovas priduria posakį, nenaudotiną literatūros pamokose, bet temos nekeičia.
Tačiau užsiminęs, kad jo mokiniai yra fronte, jis taria: "Mano berniukai..." Pažvelgia į lubas, nusiramina ir toliau kalba apie mėgėjų pasirodymus ir skaitymo konkursus. Karabacho švietimo viceministras Michailas Ambarcumianas tylėdamas jo klausosi. Įsikiša į monologą, kai literatūros mokytojas pradeda kalbėti apie viso pasaulio atjautimą.
"Rubenai Aleksandrovičiau, pasauliui nerūpi, pasaulis nesidomi Karabachu. Pasaulis domisi pinigais, bet mes neturime pinigų", — staiga pertraukia kolegą. Ambarcumiano sūnus fronte. Osipovas pateikia argumentą: "Čia po miestą vaikšto pagyvenusi moteris. Jei ji pateks į bombardavimą, ar kažkam bus geriau?"
"Bus, — šaltai atsako Ambarcumianas. — Kažkas uždirbs dar daugiau pinigų parduodamas ginklus".
Tačiau Azerbaidžanas turi savo tiesą — jie taip pat nori grąžinti pabėgėlius į savo namus. Po šios frazės viceministro ramybė iškart dingsta: "Baku nėra didelės pabėgėlių bendruomenės. Jie kalba apie milijoną, nors pagal jų pačių statistiką trys su puse tūkstančio gyveno Zangelane, mažame kaime, o dabar suskaičiavo aštuoniasdešimt tūkstančių. Negalėjo ten būti milijonas".
"Ir kodėl tada jie nemini mūsų pabėgėlių? Iš Sumgaito, Baku, Kirovabado?" — piktinasi Ambarcumianas.
Į klausimą, ar jie pasirengę gyventi Azerbaidžane, Osipovas ir Ambarcumianas vieningai atsako: "Ne!"
"Ar galėtumėte būti kaimynu žmogaus, nužudžiusio jūsų giminaitį?" — retorinį klausimą užduoda Osipovas.
"Ar yra mūsų saugumo garantijų? Tokių garantijų nėra! Viską galima pasakyti, bet nėra tikėjimo", — antrina Ambarcumianas.
Jis greitai nusiramina. Jis turi opesnių problemų — moksleiviai turi pasivyti, kiek atsilikta. "Karas, be abejo, yra svari priežastis praleisti pamokas", — sutinka Ambarcumianas ir, šiek tiek pagalvojęs, pripažįsta, kad mokiniams teks daryti tam tikras nuolaidas. Ir kartoja: karas yra labai svari priežastis.
