Nors JAV prezidento rinkimai įvyko jau daugiau nei prieš savaitę (lapkričio 3 dieną) ir nors atrodytų, kad rezultatai yra, galutinė jų baigtis dar ne visu 100 % aiški: nei Donaldas Trampas, nei ištikimiausi jo sekėjai pralaimėjimo nepripažįsta; dėl Baltųjų rūmų vyksta įtempta kova, turinti didelę reikšmę ne tiktai JAV, bet visam pasauliui. Taigi — ir Lietuvai. Tereikia išsiaiškinti, kokią?
Trampas prieš Baideną — finansinis kapitalas prieš pramoninį
Norint į tai atsakyti, pirmiausiai reikia suprasti, kad Trampo ir Baideno kova — tai ne šiaip dviejų kandidatų ar netgi dviejų partijų (JAV Respublikonų ir Demokratų) kova, bet gilių ir pastaruoju metu stipriai paaštrėjusių prieštaravimų JAV — tiek valdančiuose sluoksniuose, tiek apskritai visuomenėje — politinė išraiška: šiuo požiūriu turime finansinio kapitalo arba, sakykime, "globalistų" stovyklą, kuriai (ar nominaliai — kaip klintoninio klano marionetė, ar realiai kaip savarankiškas lyderis — nėra esminis momentas) atstovauja Džo Baidenas, ir labiau nacionalinio, pramoninio kapitalo stovyklą, kuriai neabejotinai atstovauja Donaldas Trampas.
Ir šios stovyklos, viena vertus, priklauso vienai ir tai pačiai JAV imperijos sistemai. Kita vertus, jos pasisako už diametraliai priešingas strategijas: "globalistinė" stovykla siekia toliau žaisti pagal nuo 1990 metų išsirutuliavusias kapitalistinės globalizacijos taisykles; tuo tarpu Trampo komanda, supratusi, kad toliau taip žaidžiant neišvengiamai nugalės Kinija, siekia šias taisykles koreguoti, pasirinkdama tam tikro (kad ir labai riboto, sąlyginio) izoliacionizmo, gamybinių procesų perkėlimo iš trečiųjų šalių į JAV poziciją.
Šis prieštaravimas — tai giluminės, anot istoriko Andrejaus Fursovo, "terminalinės" to kapitalizmo, kuris egzistuoja ir vystosi nuo TSRS žlugimo 90-aisiais, krizės išdava. Būtent, "terminalinės", nes tiesiai mums prieš akis vyksta procesas, privesiantis prie vienokio ar kitokio postkapitalistinio scenarijaus. Tačiau — bent artimiausiu metu — ne socialistinio-komunistinio (kokį optimistiniu atveju numatė Marksas), o, verčiau, esamos santvarkos mutacijos, sakykime, savotiško "mutokapitalizmo", scenarijaus.
Baideno programa čia — tai pilnutinis perėjimas į šį, atseit, "mutacinį", postkapitalistinį režimą arba, to paties Fursovo žodžiais tariant, "skaitmeninį konclagerį". O Trampo linija — švelnesnis, klasikinio kapitalizmo (vadinasi — ir nacionalinės valstybės, ir vadinamosios viduriniosios klasės) liekanas konservuoti siekiąs variantas.
Be to, užsienio politikos požiūriu — nors nei vienas, nei antras variantas nieko gero (taigi, nei imperialistinių siekių atsisakymo, nei skaitymosi su kitų šalių suverenitetu ir tarptautinės teisės reikalavimais, ar šiaip mielaširdysčių) nežada, vis dėlto, yra akivaizdu, kad Baideno ir jį remiančių klanų pergalė reikš tik tolimesnę NATO agresijos plėtrą, tik dar didesnę rusofobiją ir dar daugiau "spalvotųjų revoliucijų" aplink pasaulį.
Laidoti Trampą dar per anksti
Ir būtent šiuo požiūriu neturėtų būti keista, kad atitinkami sluoksniai tiek kitose Vakarų valstybėse, tiek tokiuose JAV satelituose kaip Lietuva (arba, pavyzdžiui, Latvija, Estija ir pan.), kurie suinteresuoti esamos padėties bei kurso išlaikymu, neslėpdami džiaugsmo sveikina Baideną kaip būsimąjį Jungtinių Valstijų prezidentą (pavyzdžiui, vien pas mus — ir "Delfis", ir LRT, ir Grybauskaitė, ir Adamkus, ką bekalbėti apie TS-LKD ir liberalų partijas, labai aiškiai parodė šitokį savo tendencingumą).
Vis dėlto, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sveikinti Baideno dar neskuba: tikriausiai jis atsižvelgia į du momentus. Pirma, kad Trampas čia — mažesnė iš dviejų blogybių tiek Rusijai, tiek pasauliui. Ir antra, kad pati kova dėl šeimininkavimo Baltuosiuose rūmuose 2020–2024 m. laikotarpiu, nors pasvirusi Trampui nepalankia kryptimi, vis dėlto nėra pasibaigusi — kad ir ne patys didžiausi, bet tam tikri šansai Trampui išsilaikyti liko.
O Trampas, kaip neseniai pažymėjo rusų politologas, judėjimo "Laiko esmė" lyderis Sergejus Kurginianas, — "ne durnius, kad imtų ir išeitų". Dar daugiau: susiklosčiusioje situacijoje tiek Trampui, tiek jo sekėjams nebėra kur trauktis; juk paremdama jį milžiniška JAV visuomenės dalis parodė, kokia yra tolima ultraliberaliosios politinės darbotvarkės ideologams bei vykdytojams. Ir prieštaravimas tarp jos ir tų, kurie verčiau rinktųsi Baideną (o tiksliau — už jo stovintį politinį kursą), yra pasiekęs iki šiol neregėtą aštrumą.
Ką visa tai reiškia?
Taigi, klausimas dėl 2020–2024 m. Baltųjų rūmų šeimininko dar yra atviras. Ir tai supranta ne tik Putinas, bet ir dauguma didžiųjų žmonijos protų. Suprasti tai turėtume ir mes, tiesa, laikydami Trampo laimėjimą, kad ir kaip pastarojo šansai dabar beatrodytų sumažėję, pageidautinu — ne dėl iliuzijų apie Trampą kaip tariamą "mesiją" ar "kovotoją" prieš globalizmą (kaip, pavyzdžiui, galvoja kai kurie Trampą įsimylėję Lietuvos "antisistemininkai"), bet suprasdami svarbiausia...
O būtent tai, kad Trampo laimėjimas tik dar labiau suskaldytų JAV iš vidaus, o tai, savo ruožtu, tik dar labiau silpnintų JAV-NATO-ES imperijos pozicijas pasaulyje, kas reikštų ne tik kitokią pasaulinę galių pusiausvyrą, ne tik smūgį vadinamajai "globalizacijai", bet dar daugiau — realius šansus tautoms ir valstybėms galų gale ieškoti kitų vystymosi kelių, iš esmės alternatyvių mūsų akivaizdoje mutuojančiam neoliberaliam kapitalizmui (Lietuvos atveju — tai, mažų mažiausiai, reikštų didesnę tikimybę išsivaduoti iš 30 metų viešpataujančio rusofobinio, antitarybinio landsberginio režimo visomis jo formomis).
Tuo tarpu laimėjus Baidenui — o tokia perspektyva tikrai neatmestina — tos JAV visuomenės jėgos, kurios iškėlė Trampą (tiek visuomenės "viršūnių", tiek, juo labiau, "apačių"), niekur nedings. Net atvirkščiai: jos įgis akstiną revanšui ir, galime neabejoti, to revanšo sieks. Vadinasi, vidinė įtampa JAV tiek vienu, tiek kitu atveju augs. Telieka klausimas, kokiu greičiu ir iki kokio laipsnio.
Na, o tokioje perspektyvoje belieka pasakyti, kad "nėra to blogo, kas neišeitų į gera", nes čia tiek vienu, tiek kitu atveju JAV imperija silpnės. Ir tai yra gerai. Tuo ir pasidžiaukime.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
