Oficiali priežastis yra grynai techninė. Remiantis teisės aktų naujovėmis, iki to laiko respublikoje turėtų būti įvestas elektroninis rinkėjų sąrašas, kad pilietis galėtų balsuoti bet kurioje jam patogioje rinkimų apylinkėje, tačiau neturėtų galimybės to padaryti pakartotinai.
Iki šios dienos naujos sistemos darbai dar nėra baigti, dėl to gali kilti abejonių dėl referendumo teisėtumo. Kaip alternatyvą atsakingos struktūros siūlo balsavimą perkelti mėnesiu — gegužės pabaigai.
Tačiau yra įtarimas, kad už formalių techninių sunkumų slepiasi kur kas reikšmingesni politiniai motyvai, nes artėjant plebiscitui šalies valdžia pateko į labai nemalonią jai situaciją.
Tarptautinėje arenoje trys Baltijos valstybės nepriekaištingai vykdo savo iš anksto nustatytą vaidmenį kaip pirmoji gynybos linija prieš baisiąją Rusiją ir pažangiausių idėjų pluoštas tamsioje savo rytinės kaimynės sumanaus konservatyvumo karalystėje. Už tai jiems atleidžiamos mažos silpnybės nacionalizmo, kaip valstybės politikos, forma.
Bet staiga paaiškėjo, kad pačioje Estijos valstybės širdyje išaugo ir sustiprėjo tiesiog nepriimtinos idėjos, o ypač homofobija.
Atradimas pasirodė dar sukrečiamesnis, nes prieš kelis mėnesius respublika galėjo išdidžiai vadintis regiono LGBT avangardu.
Dar 2014 metais šalis priėmė Bendro gyvenimo įstatymą, leidusį vienos lyties asmenų poroms užmegzti vadinamąją civilinę partnerystę. Po poros metų įvyko pirmasis homoseksualų įvaikinimas. Šiemet prezidentė Kersti Kaljulaid gavo vietos LGBT bendruomenės apdovanojimą "Vaivorykštės herojus". O rugpjūtį rašytojui Mikkui Pärnitsui buvo įteikta valstybinė premija už smurto prevenciją. Paskutinis renginys sulaukė nemažo atgarsio net Rusijoje, nes laureatas į ceremoniją atvyko žaviai rausva suknele, kulnais ir grakščiais apvaliais auskarais. Ir savo kalboje jis liberalų sluoksniuose išsakė moderniausią mintį, kad "tradicinė šeima yra pati pavojingiausia vieta vaikui".
Tačiau staiga retrogradai, kurių aukštosios valdžios struktūrose buvo nemažai, pradėjo kontrpuolimą.
Pagrindinė varomoji jėga buvo Konservatyvioji liaudies partija (EKRE). Organizacija garsėja savo skandalingu populizmu, radikaliu nacionalizmu ir rusofobija. Visų pirma, ji siekia susigrąžinti Rusijos "aneksuotą" Ivangorodą ir Pečorą. Kad ir kaip bebūtų, partija yra valdančiosios koalicijos dalis — ir būtent ji inicijavo referendumą, kuriame respublikos piliečiai turi nuspręsti, ar santuoka yra tik vyro ir moters sąjunga, ar platesnė sąvoka.
Be to, partijos įkūrėjas ir dar neseniai Estijos vidaus reikalų ministras Martas Helmė pateikė keletą komentarų, dėl kurių liberali visuomenės dalis labai supyko. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie būsimo plebiscito temą, jis pasakė: tegul "nepatenkinti gėjai bėga į Švediją".
Beje, nepaisant šurmulio, jis tada išsaugojo ministro postą. Jis paliko jį tik prieš keletą dienų dėl kito skandalo, kai tiesiai šviesiai pareiškė, kad "visiškai nėra abejonių, jog rinkimai JAV buvo suklastoti", o Džo Baideną jis taip pat pavadino korumpuotu pareigūnu. Jam nebebuvo atleista už tokį užjūrio sąjungininko įžeidimą.
Tačiau tai nesumažina Estijos valdžios institucijų referendumo problemų.
Sociologija nedviprasmiškai liudija apie nepakenčiamų retrogradų įžūlų dominavimą Estijos visuomenėje, dėl kurio "griaunamas (nuo 90-ųjų pradžios kruopščiai kuriamos šalies — Sputnik) įvaizdis".
Šiandien respublika organizavo visų liberalių jėgų — politikų ir visuomenės veikėjų, mokslininkų ir tiesiog vietinių įžymybių, kurie bendromis pastangomis vykdydami išplėstinę kampaniją turi įtikinti "atsilikusius" gyventojus pereiti į "šviesos pusę", mobilizavimą.
Neatmetama galimybė, kad jiems padės papildomas agresyvios propagandos mėnuo.
Kalbant apie Koservatyviąją liaudies partiją ir asmeniškai Martą Helmę, jiems jau pareikšti įtarimai, kad užpatentuoti rusofobai iš tikrųjų išreiškia rusakalbių gyventojų interesus, kurie garsėja ypač homofobiškomis nuotaikomis. Na, iš čia jau netoli iki tiesioginių kaltinimų dirbant Maskvos naudai. Taip pat, buvęs Vidaus reikalų ministerijos vadovas, be to, kad įžeidė gėjus, sugebėjo dar "pagirti" Vladimirą Putiną, pavadindamas jį, baisu sakyti, "pragmatiku".
Nors tiems, kurie ieško kaltų dėl to, kas vyksta, ir dėl politiškai neteisingos EKRE apostazijos turėtų žvelgti ne į rytus, o į kitą pusę: ten, kur Lenkijos ir Vengrijos valdžia nuosekliai lenkia savo liniją — itin nutolusią nuo liberalių standartų. Daug labiau tikėtina, kad Martas Helmė ir jo draugai yra jų įkvėpti.
Tuo pat metu Europai ir JAV tai galbūt net blogesnis variantas nei bandymai viską nurašyti Kremliaus rankai. Nes jei net Baltijos šalyse kyla nuotaikos, "jei tai gali padaryti Varšuva ir Budapeštas, galime ir mes", tai reiškia, kad kolektyvinių Vakarų perspektyvos net iš ten atrodo niūrios.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
