Tai jis "korumpuotas", tai "Rusijos agentas", tai, galų gale, netradicinės seksualinės orientacijos atstovas. Vertėtų pasiaiškinti: kas čia vyksta? Ir kodėl gi mūsų liberalai ir "valatkodelfinė" žiniasklaida kariauja su Petru Gražuliu?
Landsbergistų priešas
Pati istorija nenauja: dar 2019 metais tuo metu opozicijoje LVŽS vyriausybei buvusieji konservatoriai mėgino panaikinti Gražulio, kaip Seimo nario, teisinį neliečiamumą ir pradėti jo apkaltos bei teisinio baudžiamojo persekiojimo procesą; pretekstas — su TS-LKD įtaka veikiančių Generalinės prokuratūros atstovų susidomėjimas tikromis ar tariamomis parlamentaro sąsajomis su šaldyto maisto produktų gamintoju "Judex".
Tačiau šiems užmojams kelią užkirto labai paprasta aplinkybė: Gražulis blokavosi su valdančiąja dauguma ir atitinkamai sulaukė pastarosios palaikymo: LVŽS deputatai savo balsų dauguma užtikrino Petro Gražulio teisinio neliečiamumo išsaugojimą. Be to, pats Gražulis į jam mestus kaltinimus reagavo kaip į vieną iš daugelio TS-LKD, o tiksliau — Landsbergių klano — mėginimą susidoroti su juo, kaip su politiškai neparankiu veikėju.
Ir tokiu jų (tiek TS-LKD, tiek liberalų) motyvu nėra ko abejoti: juk Petras Gražulis pastariesiems tiek Seime, tiek viešajame gyvenime oponuoja ne vienerius metus dauguma opiųjų Lietuvos gyvenimo klausimų (tiek Kubiliaus ir Valinsko 2008 metais "naktinės reformos", tiek paskesnių neoliberalistinių reformų, tiek vadinamųjų "tolerancijos" bei kitų, atseit, vakarietiškų "vertybių" invazijos į Lietuvą požiūriu).
Tapinas ir Ko — prieš Gražulį
Netgi rinkimų į Seimą metu, kai Gražulis balotiravosi Gargždų vienmandatėje apygardoje — prieš jį buvo nukreiptos visos įmanomos konservatorių ir liberalų (žodžiu, landsbergistų) pajėgos; agituoti prieš jį į vietą vyko netgi ryškiausias pastarųjų "influenseris", Džordžo Sorošo "Atviros visuomenės fondo" finansuojamas, bet tariamai "nepriklausomas" rūmų žurnalistas Andrius Tapinas.
Vis dėlto, "antigražuliškos" šių veikėjų akcijos neišdegė ir tada: Petras Gražulis, kad ir kaip jiems tai nepatiktų, pateko ir į naująjį, 2020–2024 metų kadencijos Seimą. Tačiau pastarųjų motyvas Gražuliu atsikratyti niekur nedingo ir todėl dabar prieš Gražulį nukreipta šmeižto kampanija atnaujinama: be to, šioje situacijoje itin svarbi aplinkybė yra ta, kad dabar Seime valdančiąją daugumą sudaro nebe LVŽS, bet grynai landsberginė TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos koalicija; taigi, būtent tos jėgos, kurioms knietėte knieti jį pašalinti iš krašto politinės arenos.
Vėl keliama "Judex" epopėja... Vėl šaukiama apie tariamus ryšius su Rusija... Ir šiuo požiūriu neturi principinės reikšmės, susijęs su šiuo dalyku Gražulis ar nesusijęs: konservatorių stovykloje galima rasti dar ne tokių "nešvarumų" (pavyzdžiui, Austėjos Landsbergienės mokyklą ir darželį...); tariamas teisėtumas čia tėra tik pretekstas, o tikslas — vienas: eliminuoti politinį oponentą.
Pasitelkiama ir "Rusijos korta": oficiozuose neturėdamas galimybės normaliai pasisakyti (t. y. bet koks interviu atitinkamai iškarpomas ir sumontuojamas, tuo tarpu tiesioginio eterio niekas neduoda), Petras Gražulis nevengia ir alternatyvios žiniasklaidos platformos — Vaido Žemaičio-Lekstučio "Būkime vieningi" kanalo — dėmesio. Tačiau pastarasis, išeidamas už dabarties rusofobinio "politinio korektiškumo" kanonų rėmų, kažkodėl neleistinas: todėl dabar dar ir šiuo pagrindu linksniuojama, kad neva Petras Gražulis — Kremliaus agentas arba, mažų mažiausiai, "prorusiškas" ir todėl — "nelojalus"...
Ir ties tuo nesustojama — šią savaitę internetines erdves užplūdo Tapino paskleista "žinia" dėl tariamo Gražulio homoseksualumo: neva prieš vadinamąją LGBT politiką tvirtai pasisakantis ir 4-ių vaikų tėvu esantis politikas pats yra netradicinės orientacijos, kadangi per vieną nuotoliniu būdu vykusį Seimo Kultūros komiteto posėdį pas Gražulį kompiuterio ekrane šmėstelėjo pusnuogis vyriškis.
Ultraliberalizmo auka
Kad tai — kaip minėtame "Būkime vieningi" kanale pripažino pats Gražulis — tėra jo sūnaus draugas, šiems "žurnalistams" nieko nereiškia; kaip, beje, panašiais (t. y. politinio susidorojimo atvejais) jiems nieko nereiškia ir bet koks dalykiškumas apskritai. Verčiau jie, žongliruodami frazėmis apie "demokratiją", "laisvę" ir panašius dalykus, vystys mūsų mokyklose paplitusią, bet šiaip iš kalėjimų perimtą patyčių — "vierchų" ir "dūchų" — hierarchijos kultūrą, paversdami cinizmą politiniu, ideologiniu ginklu.
Žinoma, susiklosčiusi situacija — graudžiai juokinga. Ir ironiška, nes Gražulį puola pirmiausia TS-LKD su savo liokajais, žodžiu — konservatoriai. Tačiau savo idėjinėmis nuostatomis Gražulis juk žymiai didesnis konservatorius (jei žiūrėtume konkrečiai į paties "konservatizmo" apibrėžimą) negu jie: juk jis atstovauja tai tradicinei, sakykime, "sąjūdistų" kategorijai (kuri apeliuoja į tautines ir krikščioniškas vertybes, o ne tariamą absoliučią individo laisvę ir vartotojiškumą); panašiai kaip anksčiau iš TS-LKD išėstas Rimantas Jonas Dagys.
Ir čia mums Gražulio (kaip, beje, ir Dagio) atveju atsiskleidžia Lietuvoje vykstantis ideologinis procesas, o būtent — senųjų, sąjūdinių antitarybininkų mutacija iš daugiau mažiau klasikinių nacionalinių bei katalikiškų nuostatų (kokias kadaise deklaravo pati TS-LKD) į ultraliberalizmą, vaivorykštinę "toleranciją" ir t. t., žodžiu — į postmodernistinį projektą, kurio aukomis neišvengiamai tampa tokie seni lietuviško konservatizmo mohikanai, kaip Petras Gražulis.
Ir šia prasme (kaip, beje, ir dėl savo oponavimo landsbergizmui) jis yra vertas tam tikros pagarbos. Kitas klausimas — ar jis atsilaikys, ar vis dėlto 2020–2024 metų Seimo šeimininkams pavyks jį išgrūsti iš didžiosios politikos arenos. Pagyvensim — pamatysim.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
