Kadangi to reikalaujama iš "The Washington Post" puslapių, jau aišku, kas yra laisvė šio demokratų ruporo požiūriu.
Tačiau Donaldas Trampas sudavė lemtingą smūgį šiai laisvei, paaiškina autorė Margaret Sullivan (ji buvo ideologiškai broliško leidinio "The New York Times" redaktorė, dabar ji moko studentus to paties: kas yra laisvė). Trampas žurnalistus vadindavo "tautos priešais", o jų žiniasklaidos priemones — melagienų teikėjais. O blogiausia, sako Margaret, tai, kad savaime žala dėl jo žodžių neišnyks — reikia ką nors daryti. Nes visame pasaulyje visi nedemokratiški žmonės dabar puola žurnalistus.
Čia galėtume pasakyti daug akivaizdžių dalykų: ir kai demokratinė žiniasklaida blokuoja 46 minutes trukusią šalies prezidento kalbą, kur jis pasakoja, kaip demokratai apgaudinėjo rinkimuose, ar tai yra laisvė? Arba kaip veikia paieškos sistemos ir ką ieškantis asmuo iš jų gauna.
Mes taip pat galėtume padėti Margaret apžvelgti liūdniausias pasekmes to, kad vienos ideologijos, vienos krypties žurnalistai išdavė savo auditoriją, bandydami sukurti kažkokį savo pasaulio vaizdą, sakytume: pasekmė ta, kad kita Amerikos pusė atsijungė nuo melo gamyklos ir perėjo prie savo, alternatyvios žiniasklaidos, apie kurią mažai kas girdėjo prieš ketverius metus.
Bet geriau pažiūrėkime, ką mūsų herojė siūlo daryti. Pavyzdžiui, Baidenas turėtų paskirti gerbiamą žurnalistą į naują postą — prezidento specialųjį pasiuntinį žiniasklaidos laisvės klausimais. O mes pridursime — tai gali būti Margaret pavarde Sullivan, na, gerai, jos draugas ar draugė. Ir šiam nepriekaištingam asmeniui teks nešti aukštus nepriklausomos žiniasklaidos standartus ne tik Amerikai, bet ir visam pasauliui bei daryti tai jėga — su Valstybės departamento ir kitų supervalstybės ramsčių pagalba. Be to: prezidentas (taip, konkrečiai Baidenas) kiekvieną dieną turi kalbėti su žurnalistais ir sakyti jiems tiesą.
Ir ji nieko daugiau negali pasiūlyti.
Žinoma, čia kyla daug gilių minčių. Pavyzdžiui, iš kur sužinoti, kuri tiesa yra teisingesnė ir kodėl — vien todėl, kad specialusis pasiuntinys plius Baidenas taip sako asmeniškai? Ir vėlgi: kas yra tiesa? Ir dar vienas dalykas: kaip dėl labai gilios minties, kad tikrovės (ir tiesos) iš tikrųjų nėra, yra kažkas, ką kiekvienas žmogus jaučia ir mato, o kitas jaučia visai ką kita. Ir štai jau arba filosofas Zhuangzi sapnuoja, kad jis yra drugelis, arba drugelis svajoja, kad jis yra Zhuangzi, kuris sapnuoja, kad jis yra drugelis. Trumpai sakant: kas yra tiesa, broli? Nejaugi jėga?
Gerai, vienai tokiai Margaret nepasisekė. Tačiau yra stipresnių žmonių, tokių kaip mąstytojų trejetas, vadovaujamas Franciso Fukuyamos, kuris beveik tą pačią dieną paskelbė kitame leidinyje mintį apie tai, "kaip išgelbėti demokratiją nuo technologijų", tai yra, kaip nutraukti kelių platformų, tokių kaip Facebook arba Twitter informacinę monopoliją.
Galų gale, atkreipkime dėmesį, kad žmonės iš to paties demokratinio šono jaudinasi dėl "tiesos monopolio". Turėtų pasidžiaugti — socialiniai tinklai ir kitos "neutralios diskusijų platformos" padėjo perversmui ir toliau cenzūruoja šį neutralumą demokratų tiesos naudai.
Tačiau Fukuyama ir jo kolegos rimtai jaudinasi — neturėtų būti tokių milžiniškų korporacijų, kurios turėtų tokį "politinės komunikacijos" monopolį. Tai yra "unikali grėsmė gerai veikiančiai demokratijai", šie privatūs milžinai sugeba, pasirodo, pakeisti visą politinę sistemą. Ką daryti: taikyti antimonopolinius įstatymus ir išardyti kiekvieną milžiną į kelias dalis? Tačiau čia yra sunkumų — būtent tai, kad šie įstatymai Jungtinėse Valstijose neveikia gerai, o tai sukėlė precedento neturintį turto koncentravimą visose srityse, ne tik informacinėje, o jau dėl šios koncentracijos ir kilo daugelis dabartinių problemų.
Bet vis tiek yra išeitis, sako Fukuyama ir kiti. Būtina sukurti vidurinę grandį — nuo milžinų nepriklausomas sistemas, kurios padėtų vartotojui pritaikyti informacijos srautą pagal jo interesus. Tai yra, šie "tarpininkai" turėtų atlikti tą darbą, kuris buvo laikomas sąžiningos ir neutralios žiniasklaidos pareiga — parodyti auditorijai visą visuomenės ir pasaulio nuomonių spektrą, o ne filtruoti tiesą. Tačiau kas sutrukdys visuomenei ir "vidurinės grandies" pagalba pasiekti tą patį rezultatą kaip ir šiandien: vieni gyvena kairiųjų ir teisingųjų idėjų pasaulyje, o kiti pasineria tik į dešiniąsias ir blogas idėjas?.. Ginčas tęsiasi.
Bet vis tiek — kas iš tikrųjų vargina Fukuyamą ir ne tik jį? Juk bandymas užgrobti ideologija davė demokratams reikalingų rezultatų. Taigi puiku? Bet ne. Įsivaizduokite, sako šis kolektyvinis Fukuyama, kad informacijos superkorporacijų nuosavybė priklausys neteisingiems žmonėms. Tai yra, trampistams. Ne, niekas apskritai neturėtų turėti tokios galios.
Kaip šio beviltiško pokalbio posakį galite prisiminti: buvo toks dalykas — sovietinis eksperimentas. Kodėl jis žlugo? Atsakymų yra daug ir visi yra teisingi, tačiau tarp jų yra šis: eksperimento kūrėjai manė, kad jie yra visagaliai, nes jie fiziškai pajėgūs kontroliuoti visą be išimties sovietinį asmenį pasiekusią informaciją. Tokios informacijos teisingumą turėjo stebėti ne kažkokie Margaret Sullivan ir Džo Baidenas, o didžiulė ideologinė ir biurokratinė mašina, kuri generavo tiesą visais klausimais, be to, mašinos naudai dirbo begalybė tyrimų institutų.
Bet nepavyko. Jie neatsižvelgė į biologinį žmogaus ypatumą — į smalsumą, kuris priverčia jį ieškoti alternatyvių informacijos šaltinių ir juos surasti. O juk tai buvo dar šimtmetyje "prieš internetą".
Tai, kas nutiko Amerikai ir apskritai Vakarams, atrodo taip: pasiskelbęs ideologinis elitas bandė pakartoti sovietinį eksperimentą, siekdamas monopolizuoti tiesą nauju technologiniu pagrindu — ir sukėlė galingą pasipriešinimą savo šalies mastu, jau nekalbant apie kitas tautas ir civilizacijas. Pažiūrėsime, kas bus toliau, bet jau tikrai negalima ką nors iš Vašingtono paversti tiesos arbitru.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
