Reaguodama į praėjusių metų Emanuelio Makrono pranešimą apie NATO smegenų mirtį "NATO 2030: Vienybė vardan naujos eros", išleista šio mėnesio pradžioje, pripažįsta būtinybę atnaujinti Aljanso strateginę koncepciją.
Analitinė "išminčių" (daugiausia buvusių didžiųjų Europos šalių užsienio ir gynybos ministrų) grupė, vadovaujama vokiečio Tomo de Mezjero (Thomas de Maizière) ir amerikiečio Veso Mičelo (Wess Mitchell), parengė pranešimą, kuriame pateikiama daug rekomendacijų, koks turėtų būti aljansas ir kas turėtų būti parašyta strateginiuose dokumentuose.
Senoji koncepcija neveikia — ji buvo priimta prieš dešimt metų, ir joje Rusija buvo vadinama partnere, tačiau apie Kiniją nebuvo tarta nė žodžio. Tačiau būtent Maskva ir Pekinas yra pagrindinės "grėsmės" Vakarų pasaulio tvarkos modeliui. JAV ir Didžioji Britanija jau seniai apie tai kalba — ir anglosaksų sukurtas karinis aljansas, be abejo, turi žengti koja kojon su laiku.
Laikas apsispręsti, ir po ilgų ginčų (pavyzdžiui, tarp prancūzo Jubero Vedrino ir lenkės Anos Fotygos) "išminčiai" sutarė dėl formuluotės. Rusija yra pagrindinė karinė grėsmė aljansui mažiausiai ateinančius dešimt metų, o Kinija yra potenciali varžovė. Kaip patikslino aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, Kinija nėra konkurentė NATO, tačiau "nepalaiko Vakarų vertybių sistemos, daro spaudimą kitoms valstybėms ir vis dažniau dalyvauja varžybose su mumis".
Jei Rusijos vaidmuo yra daugmaž aiškus (nors prancūzai ir italai formuluotėje "sulaikymas ir dialogas" labiau pabrėžia dialogą, o britai ir lenkai — sulaikymą), tai su Kinija viskas yra kur kas sudėtingiau. Taip, Vesas Mičelas gali priminti, kad "aljansas turės prisitaikyti prie didelio masto konkurencijos tarp valstybių, apimančių ne tik Rusiją, bet ir Kiniją, eros". Tačiau Europa nėra pasirengusi parodyti Atlanto solidarumo net Kinijos fronte. Ji taip pat turi pakankamai rusiško mąstymo, dėl kurio daugelis europiečių palaiko paliaubas ir pokyčius į gerąją pusę. Bet ar jie turi tam jėgų?
Tas pats Juberas Vedrinas, vertindamas pranešimo autorių išvadas, sako, jog "neatrodo, kad Rusija būtų šalis, norinti surengti invaziją į Europą, ir mes jums primename, kad reikia grįžti prie diskusijos su ja". Tačiau buvęs Prancūzijos užsienio reikalų ministras yra įsitikinęs, kad "Šiaurės Atlanto aljanse Prancūzijos idėjos yra izoliuotos", tame tarpe ir dėl strateginės Europos autonomijos:
"Europiečiams pasireiškė savotiška šizofrenija, kurią reikia palikti praeityje. "Suvereniteto" sąvoka gali sukelti skepticizmą, tačiau tame nėra nieko provokuojamo".
Jei nėra valios dėl nepriklausomybės, tada Europa yra pasmerkta anksčiau ar vėliau stoti į JAV pusę pasaulinėje konfrontacijoje su Kinija? Ne, nepaisant to, nereikėtų pervertinti Europos priklausomybės nuo JAV — taip, atlantistai gali turėti vaidmenį dėl Europos vidaus nesutarimų dėl Rusijos, dėl ekspansionistinių atskirų europiečių polinkių į Rusijos pasaulį (Ukrainą) ir dėl objektyvių Rusijos ir Europos prieštaravimus buferinėje zonoje. Tačiau net ir Rusijos kryptimi europiečiai laviruoja, priešinasi ir ieško būdų, kaip užmegzti santykius su Maskva. Įtikinti, kad jiems reikalinga konfrontacija su Kinija, yra visiškai neįmanoma — tai būtų ekonominė ir geopolitinė savižudybė Europai.
Todėl, nors visi supranta, kad JAV ir Kinijos konfrontacija tik didės, jau dabar akivaizdu, kad Vašingtonas nesugeba priversti savo sąjungininkų Europoje prisijungti prie griežto kurso Pekino atžvilgiu. Karinio bloko pagrindu, kaip sakė de Mezjeras, "mes nenorime, kad NATO taptų ne tik transatlantiniu, bet ir Ramiojo vandenyno aljansu. To jau būtų per daug". Tačiau vokietis pripažįsta: "NATO turi suprasti, kad Kinija dabar yra pasaulinė galia ir turi pasaulinio vadovavimo siekių, o NATO teritorijai gali kilti pavojus, pavyzdžiui, dėl tarpžemyninių ginklų". Bet tai — tušti žodžiai, kurie niekuo neįpareigoja Europos. Ir tai labai gerai supranta strategiškai nusiteikę amerikiečių analitikai, siūlantys ne priversti Europą rikiuotis po anti-kiniškomis vėliavomis, o kitaip ja pasinaudoti amerikiečių ir kinų konfrontacijoje.
Šia prasme šios savaitės leidinyje "The National Interest" paskelbtas Gynybos prioritetų tyrimų centro vyresniojo mokslo darbuotojo Džilo Barndolaro (Gil Barndollar) straipsnis "Naujasis NATO tikslas: atgaivinti aljansą prieš Kiniją?". Viskas ten pasakyta paprastu tekstu:
"NATO narės turi atsispirti bet kokiems bandymams gerokai perorientuoti aljansą, kad būtų atsispirta Kinijai. Norėdama žvelgti į rytus nuo Sueco kanalo, NATO neturi karinių įrankių, visuomenės valios ar strateginės būtinybės. <...>
Europiečiams trūksta valios konfrontuoti su Kinija. Tokie lyderiai, kaip Stoltenbergas, gali pakartoti, kad Kinija "nepuoselėja mūsų vertybių", tačiau, išskyrus šią formalią retoriką, niekas neliudija, kad Europos NATO narės yra sunerimusios dėl susidūrimo su Pekinu perspektyvos. <...>
Užuot įtraukusi Europą į konkurenciją su Kinija, kuriai ji neturi nei galimybių, nei motyvacijos, NATO geriau pasitarnaus visoms savo narėms, įskaitant JAV, sutelkdama dėmesį į grėsmes Europos saugumui.
Rusija išlieka pirmoje vietoje tarp šių iššūkių. <...>
Užuot tapusi abejingu Amerikos asistentu Azijoje, NATO gali padėti sulaikyti Kiniją, sutelkdama dėmesį į Rusiją. Jei Rusija ir Kinija ir toliau suartės ir taps visateisėmis sąjungininkėmis, JAV vargu ar turės pakankamai išteklių konkuruoti su abiem".
Taip, sąžininga geopolitika: Europa turi susitvarkyti su Rusija, kad leistų Amerikai susitvarkyti su Kinija. Tam europiečiai turi prisiimti daugiau atsakomybės ir išlaidų — vadovaujant JAV. Priešingu atveju Amerika negali susitvarkyti. Vis dėlto Europa nebus naudinga Ramiojo vandenyno fronte, o valstybių nepakaks dviem frontais.
"Nauja koncepcinė JAV armijos struktūra, skirta plataus masto kovinėms ir kelių sričių operacijoms, rodo, kad Amerika negali lengvai sustiprinti savo operacijų vietos ginkluoto konflikto metu su sau lygiu ar beveik lygiu priešininku.
Išlieka du variantai: arba gerokai padidinti Amerikos pajėgas Europoje, arba Europos NATO narės prisiims didelę dalį Rusijos kariuomenės talpinimo naštos. Pirmasis yra mažai tikėtinas, tačiau antrasis labai sustiprintų Amerikos galimybes konkuruoti su Kinija. Vienas garsus JAV senatorius viešai pareiškė, kad jei tektų rinktis, JAV atsisakys savo Europos saugumo įsipareigojimų dėl konkurencijos Azijoje.
Analitikų grupė teisi tuo aspektu, kad Europos NATO narės turi dar kartą patvirtinti savo įsipareigojimą dėl kolektyvinio saugumo ir atkurti sunkiosios galios pajėgumus. Tačiau aljansas neturėtų peržengti savo kaimynystės ribų. NATO geriausiai pasitarnaus savo sąjungininkams ir pasauliniam saugumui, sutelkdama dėmesį į Europą.
Ši koncepcija yra akivaizdžiai racionalesnė nei bandymas įtraukti europiečius į antikiniškus žaidimus. Bet ji turi dvi silpnas vietas. Europiečiai vis dar raginami dalyvauti sulaikant Kiniją — tik Rusijos sektoriuje. Turint omenyje "besitęsiantį Rusijos ir Kinijos suartėjimą" ir tai, kad jos gali tapti visavertėmis sąjungininkėmis (apie tai rašo Barndolaras), antirusišką politiką Pekinas vertins kaip antikinišką — su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Tai reiškia, kad nebus įmanoma išsaugoti Europos ir Kinijos bendradarbiavimo, o to pirmiausia reikia pačiai Europai, kuri jau neturi plačios sąveikos su Rusija.
Ir tai yra antroji "dviejų frontų" koncepcijos problema: kaip prikalbinti Europą, kad Rusija būtų nuolat sulaikoma per NATO ir už savo pinigus? Kol JAV ne tik liepia, bet ir moka, Europa yra priversta ištverti priklausomą geopolitinę padėtį ir riboti santykius su Rusija. Bet kodėl ji tai turėtų daryti už savo pinigus ir savo noru? Mįslė. Bet juk niekas nesakė, kad dirbti su mirusiomis smegenimis bus lengva.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
