Derybos tarp Jungtinės Karalystės ir ES dėl "Brexit" tęsiasi — ir tai tikrai svarbi naujiena.
Vidurnaktį iš sekmadienio į pirmadienį baigėsi terminas, per kurį turėjo būti pasiektas susitarimas Europos Parlamente, kuris privalo ratifikuoti dokumentą, ir buvo ketinama tai padaryti besibaigiančiais metais. Kadangi termino nebuvo laikomasi, smarkiai išaugo tikimybė, kad sausio 1 dieną, kai Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš Sąjungos taps galutine realybe, šalys įžengs taip ir nesusireguliavus santykių.
Insaideriai linkę manyti, kad greičiausiai susitarimai visgi bus pasiekti, tačiau kelias naujųjų metų savaites salos ir žemyno santykiai turės veikti ypatingu režimu.
Dabartinė situacija yra įdomi tuo, kad pirmą kartą per labai ilgą laiką Londonas santykiuose su Briuseliu yra ne kurčioje gynyboje, o atakuoja.
Verta priminti, kad visa "Brexit" epopėja tapo nemalonių staigmenų ir skaudžių pamokų britų elitui eile. Iš pradžių referendumo rezultatai nugriaudėjo kaip iš giedro dangaus: anot tuometinio vyriausybės vadovo Deivido Kamerono, referendumas turėjo sustiprinti jo kaip ministro pirmininko pozicijas, o vietoj to kainavo jam kėdę.
O kai Londonas bandė derėtis su Briuseliu dėl santykių pagerinimo su ES sąlygų, naudojant referendumą kaip spaudimo svertą, Europos biurokratai nusprendė nutraukti pavojingą šantažo precedentą ir tuo pačiu metu parodyti ryškų pavyzdį visiems kitiems — ir derybose su britais įjungė griežčiausią režimą. Galų gale tai sukėlė naują politinę krizę saloje ir dar vieną ministrų pirmininkų pasikeitimą, dėl kurio Dauningo gatvėje apsigyveno Borisas Džonsonas, kuris yra požiūrio "geriau baisi pabaiga nei siaubas be pabaigos" šalininkas.
Didžiosios Britanijos pozicija derybose su ES iš tikrųjų, švelniai tariant, nėra puiki — vien todėl, kad Briuselis turi daug daugiau būdų pakenkti Londonui nei atvirkščiai. Europos Sąjunga kiša britams nepriimtinas susitarimo sąlygas, visų pirma, kad Karalystė išsaugotų bendruosius Europos standartus (darbo, socialinius, aplinkosaugos ir kt.) ir tolimesnį buvimą Europos Sąjungos teismo jurisdikcijoje.
Tačiau pagrindine kliūtimi tapo žvejyba — būtent šiuo klausimu Didžioji Britanija turėjo įspūdingą kozirį, kuris dabar ir yra pralaimimas. Ir viskas dėl to, kad ginčijamasi dėl Didžiosios Britanijos vandenų ir kitų ES šalių žvejų galimybės naudotis jais išsaugojimo.
Tai komentuodamas Borisas Džonsonas sakė, jog ES primygtinai reikalavo, kad "Didžioji Britanija būtų vienintelė šalis pasaulyje, kuri suvereniai nekontroliuoja savo žvejybos vandenų", o Londonas atrėmė ragus, kategoriškai atsisakydamas leistis į kompromisus net dėl dalies savo teisių tokiu principiniu klausimu.
Norint suprasti problemos mastą, pakanka įvardyti du skaičius: britų laivų metinė žvejyba Didžiosios Britanijos vandenyse sudaro apie 850 milijonų eurų, o kitos ES šalys ten pat gaudo žuvis ir jūros gėrybes, kurių vertė — 650 milijonų eurų. Ypač opi padėtis yra Nyderlandų, Belgijos, Ispanijos, Airijos ir, žinoma, Prancūzijos žvejams, kurie, jei nepavyks susitarti, bus prispausti prie savo kranto ir patirs didelių nuostolių.
Remiantis žiniasklaidos pranešimais, dabartiniai partijų pozicijų skirtumai yra milžiniški. Europos Sąjunga kaip kompensaciją siūlo Didžiajai Britanijai grąžinti 25 procentus laimikio vertės, kuri sieks apie 162,5 milijono eurų, o Londonas reikalauja 60 procentų arba 390 milijonų eurų.
Tuo pačiu metu, net atsižvelgiant į dabartinį Briuselio pasiūlymą, ES žuvininkystės pramonė yra pasibaisėjusi, nes jei jis bus priimtas, "tai smogs didžiulį smūgį Europos jūros gėrybių sektoriui, kuriame yra daugiau nei 18 tūkstančių žvejų ir 3,5 tūkstančio laivų".
Akistatos rimtumas priėjo iki tokio lygio, kad Karališkasis laivynas dalyvavo saugant Didžiosios Britanijos vandenis ir jūrų turtus nuo pašalinių asmenų kėsinimosi. O vieno Prancūzijos miesto meras perspėjo salos gyventojus apie karinio konflikto galimybę: "Ar tikrai norite Folklando karo ant savo slenksčio?" — paklausė jis.
Tiesa, prancūzas, matyt, pamiršo, kad Didžioji Britanija laimėjo karą su Argentina dėl Folklando, todėl vargu ar tai galima laikyti veiksminga grėsme.
Žinoma, Europos Sąjunga turi kuo atsakyti Britanijai, jei nepavyks sušvelninti pozicijos. Akivaizdžiausias žingsnis: Europos rinkos uždarymas Britanijos žuvies produktams.
Tačiau žvejams iš žemyno tai nelabai sumažins problemų. Net ir esant dabartinei sunkiai padėčiai dėl pandemijos, tai sukels sunkesnes pasekmes ne tik žuvininkystės pramonei, bet ir visai Europos ekonomikai.
Per visus tuos metus, kai vyko "Brexit" derybos, Europos biurokratija demonstravo daug aukštesnę darbo klasę nei jos kolegos britai. Kur Londonas blaškėsi, keisdamas požiūrį, bandydamas derėtis, tada šantažuoti, tada įtikinti, Briuselis nuosekliai, ramiai ir tvirtai ėjo pasirinkta linija. Jo atsisakymas pasiduoti eilinėms britų pretenzijoms dėl specialaus statuso ir privilegijų Sąjungoje atrodė visiškai adekvatus.
Ši įspūdingai raštinga politika potencialiai turėjo tik vieną rimtą pavojų: perlenkti lazdą, kai kita pusė bus priversta prie tokios nevilties, kad ne palūš, sutikdama su jai nustatytomis sąlygomis, bet tvirtai laikysis savo, manydama, kad bet kokie būsimi nuostoliai bus geresni nei siūlomos alternatyvos. Jau nekalbant apie galimybę padaryti kuo didesnę žalą kitai pusei už visą patirtą pažeminimą.
Panašu, kad Europos Sąjunga savo pastangomis pastaraisiais metais iš tikrųjų pavojingai priartino "Brexit" situaciją prie tokios įvykių raidos galimybės.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
