Sociologai atskleidė dar vieną paradoksą Rusijos visuomenės mąstysenoje.
Prieš Naujuosius metus atlikta Rusijos viešosios nuomonės tyrimų centro apklausa atskleidė, kad šalies piliečiai nėra labai optimistiškai nusiteikę dėl visuomenės solidarumo lygio. Tik 40 procentų apklaustųjų manė, kad Rusijoje šiandien vyrauja žmonių interesų vienybė ir tarpusavio supratimas, tuo tarpu net 55 procentai nesutiko su tuo. Šių rodiklių dinamikos vertinimas praėjusiais metais buvo šiek tiek geresnis. Su tuo, kad žmonės tapo solidaresni 2020 metais, sutiko 42 proc. respondentų, tačiau 49 proc. laikėsi priešingo požiūrio.
Tačiau rusų pesimizmas šiuo klausimu keistai sudera su aukštu jų pačių savanoriško darbo rodikliu. Tarp tų pačių respondentų beveik 60 procentų mano, kad žmonės šiandien daugiau nei prieš metus užsiima savanoriška veikla. Be to, 71 procentas prisipažino, kad patys dirbo vieną ar kitą socialiai naudingą darbą — padėjo kitiems daiktais, darbais, pinigais, maistu, buvo kraujo donorais ir pan.
Tikėtina, kad mįslingą prieštaravimą galima paaiškinti ypatingai abstrakčiu, didingu daugelio rusų požiūriu į tokias sąvokas kaip solidarumas ar teisingumas. Tai yra tokios reikšmingos vertybės visuomenei, aplink jas slypi daugybė lūkesčių, kad bet koks bandymas palyginti supančią tikrovę su fantazija, pirmoji visada beviltiškai pralaimės. Todėl realios realių žmonių, įskaitant jų pačių, pastangos daugeliui atrodo nepakankamai įspūdingos, palyginti su spekuliacinėmis idėjomis apie tai, koks turėtų būti tikras ir idealus solidarumas.
Tačiau yra dar vienas suvokimas, kurį pasaulis dažnai traktuoja kaip kažką abstraktaus, tačiau Rusijai jis yra visiškai konkretus, visiškai priimamas kaip tikrovė.
Heroizmas
Gydytojai, mokytojai ir mokslininkai, gelbėtojai ir kariškiai per pastaruosius metus, kurie buvo sunkus išbandymas, tapo pagrindiniais šalies herojais.
Anot Rusijos viešosios nuomonės tyrimų centro, 2020-ieji rusams iš tiesų buvo labai sunkūs. Jei praėjusį dešimtmetį teigiamų atsiliepimų apie kiekvienus nugyventus metus skaičius svyravo tarp 55–60 proc., tai šis rodiklis nepasiekė net 35 proc. Bet neigiamų vertinimų dalis išaugo 2,5 karto — nuo 40–45 iki 66 proc.
Tačiau įdomiausia tai, kad visi sunkumai ir problemos nesumenkino ryškių žmonių lūkesčių ateinantiems metams: kaip ir anksčiau, apie 70 procentų respondentų tikisi, kad jiems ir jų šeimoms jie bus sėkmingi.
O priežastis slypi tuose pačiuose herojuose, žmonėse, kurie sąžiningai dirba, deda visas įmanomas pastangas, atlieka savo pareigas, dažnai rizikuodami gyvybe ir sveikata, "raudonosiose zonose" ir iškvietimuose į ligonių namus, cechuose ir karštuosiuose taškuose, nuotolinių pamokų ir mokslinių eksperimentų metu. Jų — gydytojų ir policininkų, virusologų ir savanorių, verslininkų ir kurjerių, gelbėtojų ir valdininkų, mokytojų ir taikdarių — dėka šalis per pastaruosius metus ir toliau gyveno kiek įmanoma normaliau, susitvarkant su pandemijos keliamais iššūkiais. O dabar jų dėka Rusija į ateitį žvelgia optimistiškai ir užtikrintai.
Bet įvardžiai "jie" arba "jiems" čia netinka. Juk sudėjus visus tuos, kurie prisidėjo ir prisideda įveikiant kylančias problemas, išeina, kad kalbame apie daugumą mūsų bendrapiliečių, apie Rusijos visuomenę. Tai nėra kažkokie "jie", bet mes patys darome viską, kas mūsų galioje, daugelis — įdedami dideles pastangas, kad šalies gyvenimas klestėtų ir būtų saugus, o jos ateitis būtų šviesi ir laiminga.
Ir mes turime kuo didžiuotis. Remiantis ta pačia apklausa, dauguma mūsų bendrapiliečių yra įsitikinę, kad Rusija išgyvena krizę, kuri užplūdo planetą, geriau nei kiti, įskaitant vidaus sveikatos priežiūros sistemos darbą. Padaryta viskas, kas įmanoma ir neįmanoma, kad būtų susidorota su epidemija.
Dabar Rusijai ir jos žmonėms tenka sunki užduotis: suprasti, kad visa tai yra solidarumas.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
