Naujųjų metų prognozės ir anksčiau nebuvo optimistiškos — sunkumus ir nelaimes numatyti visada lengviau, nei prognozuoti pokyčius į gerąją pusę, ir atrodytų, kad po tokių sunkių metų lūkesčiai bus pesimistiškiausi. Bet ne — žmogus visada tikisi geriausio, tiki išgelbėjimu, kitaip žmonija paprasčiausiai seniai nebebūtų egzistavusi. Nors esant dabartinėms sąlygoms, daugelis optimistais laiko net tuos, kurie prognozuoja karantino apribojimų pabaigą ir normalaus gyvenimo būdo bei piliečių ir valstybių bendravimo atkūrimą. Pasaulis niekada nebus toks, kaip anksčiau: "Visada likti su kauke — mano likimas". Yra daugybė žmonių, kurie tuo įsitikinę, ir jie laiko save ne pesimistais, o realistais. Sunku ginčytis su tuo, kad koronavirusas išgąsdino ir pakeitė pasaulį, tik žmonijos sugebėjimas prisitaikyti prie pokyčių yra praktiškai beribis. Neabejotina, kad tai, kas mūsų (visos žmonijos) nežudė, padarė mus stipresnius. Nors čia ištirpsta riba tarp pesimistų ir optimistų, RIA Novosti straipsnyje rašo Piotras Akopovas.
Pesimistai mano, kad stipresni tapo tie, kas geležine ranka veda žmoniją į skaitmeninę koncentracijos stovyklą — viršvalstybinis elitas, siekiantis pastatyti vieną žmonių skruzdėlyną, valdomą iš vieno centro, pirmiausia specialiai išaugintų superžmonių, o vėliau ir dirbtinio (tai yra velniško) intelekto. Išgąsdinę visą žmoniją koronavirusu (daugelis pesimistų netiki jo natūralia kilme), globalistai gavo galimybę paspartinti skiepijimą, skaitmeninimą ir čipavimą, taip žengę dar vieną žingsnį link pasaulinio dominavimo. Tai yra, jiems neabejotinai buvo naudinga koronaviruso krizė, kurią jie patys ir paskatino.
Pesimistų yra daug įvairiausiose šalyse — ir jie yra visiškai teisūs dėl vieno dalyko. Jie teisūs, kad bijo vientisos ir valdomos pasaulinės besmegenių hedonistinių vartotojų visuomenės pastatymo. Tokia grėsmė iš tikrųjų yra — ji matoma nuo pat civilizacijos vystymosi eigos. Bet tik kalbama apie Vakarų civilizaciją, kuri tam tikru momentu pasirodė esanti ne tik stipriausia, bet ir galinti visam pasauliui primesti savo ateities paveikslą, savo globalizacijos modelį. Tačiau Vakarų, Atlanto globalizacijos projektas (kurio įgyvendinimas dar buvo labai toli) žlugo prieš koronaviruso pandemiją. Dėmesingiems stebėtojams tapo aišku, kad šis projektas buvo pasmerktas žlugti, dar 2000-ųjų metų pabaigoje — po 2008-ųjų metų krizės. Jau tada visos kitos civilizacijos (ypač suverenios ir galingos — tokios kaip Kinija ir Rusija) ėmė didinti pastangas atsiriboti nuo eilinio sunaikinimui pasmerkto sumanymo statyti Babelio bokštą.
Iki 2020 metų pradžios šiame kelyje buvo padaryta daug, o vidaus krizė, prasidėjusi globalizacijos šerdyje, tai yra anglosaksų šalyse (pasireiškusi "Brexit" ir reakcijoje į Trampo pergalę), tik patvirtino Atlanto projekto nuosmukio tendenciją. Todėl, kad ir kokie išoriškai palankūs koronaviruso krizės padariniai būtų globalistams, jie tiesiog nesugebės jais pasinaudoti. Nė vienas iš kylančių ir jau įsitvirtinusių pasaulio galios centrų neprisidės prie bandymų išgelbėti pasaulį stiprinant globalistinius, tai yra vienijimosi procesus. Nors šūkis "Turime pagilinti globalizaciją, kad ištrauktume pasaulį iš krizės ir užkirstume kelią naujoms grėsmėms" ir toliau plėsis, jis nesulauks palaikymo. Iš po avies kailio kyšančios vilkų ausys yra per daug aiškiai matomos.
Pasaulis taps kur kas nacionališkesnis, valstybės taps savarankiškesnės, o žmonės taps atsakingesni — ir čia yra optimistų viltis. Žinoma, kalbama tik apie tautas ir galias, kurios iš tikrųjų turi nepriklausomybės ir savipakankamumo geną, tai yra, formaliai apie mažumą tarp daugiau nei dviejų šimtų pasaulio valstybių. Bet juk tik jos ir kuria istoriją — ir savo, ir pasaulio. Būtent jos nustato žmonijos judėjimo kryptį, kad ir kaip geriausi tarptautinio elito ir korporacijų žmonės norėtų privatizuoti šią funkciją.
Stiprios valstybės tapo dar stipresnės pagal 2020 metų rezultatus — net ne todėl, kad jų gyventojai ėmė jomis labiau pasitikėti, ir ne todėl, kad jos prisiėmė papildomų įgaliojimų. Ne, tiesiog visi pamatė, kad tikroji valstybė — tai ne naktinis sargas, ne praeities reliktas, ne elito žmonių išnaudojimo forma, ne kliūtis žmogaus galimybių plėtrai, o žmonių gyvenimo organizavimo ir apsaugos forma. Pretenzijų valstybei gali būti daug — išskyrus vieną: jos negalima laikyti svetima ir išorine. Net tuo atveju, jei jos valdantieji elitai atrodo arba iš tikrųjų pasirodo esą silpni ir neverti, valstybė neapsiriboja vien elitais. Be to, net ir blogiausi savo elitai yra daug geresni už bet kuriuos puikius išorinius. Nes savo elitus tauta gali pakeisti, o valdomi iš išorės neturi su ja nieko bendro. Ir nei jos valstybė, nei ji pati jiems neturi jokios vertės.
Valstybė yra kaip šeima — ją taip pat galima bandyti periodiškai "keisti į gerąją pusę" ar net "panaikinti kaip nereikalingą" pasirinkus poligamiją, tai yra, globalizaciją. Bet kai ateina bėda, paaiškėja, kad valstybei nėra jokios alternatyvos — ir visi labai gerai išmoko šią koronaviruso krizės pamoką. O tiems, kurie neišmoko, bergždžiai aiškinti — jie seniai būtų atsisakę ir šeimos. Tačiau 2021 metais būtent stiprios valstybės-šeimos ir toliau kurs didžiašeimį, daugiapolį pasaulį — draugaudamos ir kariaudamos, derėdamosi ir ginčydamosi, tačiau nesutikdamos su likvidavimu vardan "bendros šviesios ateities".
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
