Tačiau 2021 metai dėl gana objektyvių priežasčių žada būti ne mažiau sunkūs nei 2020 metai, jei ne dar sunkesni.
Visų pirma, koronaviruso pandemija dar net nesiruošia pasibaigti. Net PSO optimistai planuoja ją nugalėti (civilizuotoje pasaulio dalyje) iki 2022 pabaigos ar net 2023 metais.
TSRS buvo toks dalykas kaip penkerių metų planas, mes turėsime penkerių metų laikotarpį koronavirusui.
Žinoma, PSO gali klysti (tai buvo ne kartą), kas nudega karštu, tas ir šaltą pučia, ir koronavirusas bus nugalėtas anksčiau. Tačiau kitais metais vienaip ar kitaip turėsime kovoti su apribojimais, jei ne savo šalyje, tai judėjimo po pasaulį prasme.
O tai reiškia, kad papildomas smūgis bus suteiktas kelionių įmonėms, tarptautinį transportą aptarnaujančiam logistikos verslui (vienomis kryptimis krovinių gabenimas gali ilgam sustoti, kitomis — smarkiai sumažėti). Lėktuvai skraidys, o traukiniai važiuos mažiau — mažiau reikės naujų automobilių, lokomotyvų, lainerių ir jų visų dalių, tepalų, degalų ir elektros. Gamyba mažės, žmonės neteks darbo.
Ir tai net jei situacija su pandemija susiklostys pagal optimistinį scenarijų (o jei pagal pesimistinį?). Pripažinkime, kad koronaviruso sukeltos problemos nėra svarbiausios (bent, aišku, metams jų vienų pakanka).
Bet ne tik virusas pasaulyje
Jungtinėse Valstijose respublikonų ir demokratų opozicija praėjusių rinkimų proga dar nesibaigė ir dar net nepasiekė savo piko. JAV rinkimų sistema liko sukompromituota, pusė šalies abejoja savo pačios prezidento teisėtumu, bet kartu nuoširdžiai nekenčia jo ir jo partijos. Kita pusė respublikonams, Trampui ir jų šalininkams moka tuo pačiu.
Pirmą kartą nuo 1861 metų rimtu politiniu lygiu aptariama galimybė sukurti vienų valstijų sąjungas prieš kitas. Amerikos politikai teigia, kad net Pilietinio karo išvakarėse šalis nebuvo tokia susiskaldžiusi, kokia yra dabar, ir jos neskaidė tokia nesutaikoma neapykanta vieni kitiems. Tačiau nieko kritiško dar neįvyko — pora dešimčių žuvusių ir keli šimtai nukentėjusiųjų oponuojančių politinių jėgų šalininkų susirėmimuose.
Kol kas padėtis JAV ir toliau radikalėja. Beje, tai šalis, turinti vieną iš dviejų galingiausių branduolinių arsenalų pasaulyje ir milžiniškas įprastinių ginklų atsargas. Be to, JAV daro destabilizuojamą įtaką Europai. Padėtis ES nėra daug geresnė nei JAV. Prieštaravimus sušvelnina susivienijimo amorfiškumas, tačiau tai taip pat neleidžia jų (prieštaravimų) veiksmingai išspręsti.
Baltarusija, Ukraina, Kaukazas ir Centrinė Azija
Nestabili Rytų Europa, Lenkija ir Baltijos valstybės, Baltarusijai jau daro destabilizuojamą poveikį. Vietos valdžia negali pati susidoroti su šiuo poveikiu. Kita vertus, Rusija yra a priori įtraukta į šį konfliktą vien todėl, kad egzistuoja Sąjunginė valstybė, nors ir tik popieriuje. Baltarusijos krizė 2021 metais tęsis ir greičiausiai augs. Tuo tarpu Maskvai atviras kišimasis į ją yra toks pat blogas, kaip ir visiškas nesikišimas. Dėl neadekvačios Baltarusijos valdžios per pastarąjį dešimtmetį politikos Rusija, nepaisant visų materialinių investicijų, neturi gero žaidimo šia kryptimi. Tačiau krizė savaime nepraeis, reikės ką nors padaryti.
Ukrainos klausimas taip pat nėra uždarytas. Dabar Vakarai vis mažiau kontroliuoja Kijevo režimą — tiesiog neturi laiko. Ir šie vaikinai, palikti likimo valiai, be pinigų ir be perspektyvų, turėdami omenyje, kad jiems trūksta elementarių suvaržymo centrų, gali nustebinti. Jie gyvena savo iliuzijų pasaulyje, jų veiksmai yra nelogiški, be to, jie įpratę visą gyvenimą žaisti didindami tarifus. Man sunku net atspėti, kuri parako statinė prie Rusijos sienų yra pavojingesnė — ukrainiečių ar baltarusių — abi blogos.
Atsižvelgiant į tai, padėtis Užkaukazėje gali atrodyti gera. Gruzijoje valdžią išlaikė nors antirusiškas, bet sveiko proto režimas. Azerbaidžanas ir Armėnija pasirašė paliaubas, o Rusijos taikdariai stebės, kaip laikomasi jų sąlygų. Turkija nebuvo įleista į regioną toliau nei Azerbaidžanas, kuriam ji jau 25 metus yra prioritetinė sąjungininkė. Be to, Turkijos kariuomenės veiklą Azerbaidžane teoriškai pavyko sukontroliuoti jungtiniu (su Rusijos gynybos ministerija) stebėjimo centru.
Tačiau nei Azerbaidžanas, nei Armėnija nelaiko karo baigtu. Baku nesugebėjo iki galo nustatyti Kalnų Karabacho kontrolės, o Jerevanas trokšta keršto už pralaimėjimą, kaip azerbaidžaniečiai to siekė pastaruosius trisdešimt metų. Turkija nėra patenkinta, kad iš esmės ji tempė kaštonus iš ugnies kitiems ir bet kuriuo metu gali bandyti paaštrinti situaciją, juolab, kad kai kuriems Baku politikams protas svaigsta dėl sėkmės. Konfliktas gali sukelti naują sprogimą. Tai gali neįvykti kitais metais, tačiau tai nereiškia, kad užduotis bus lengva.
Be to, padėtis yra nukreipta į pasaulinę sisteminę krizę (kurią komplikuoja koronaviruso pandemija), išbalansuodama ir taip ne itin stabilias Užkaukazės valstybių ekonomikas. Ekonominės problemos lemia vidinę politinę destabilizaciją, o Kaukaze, net labiau nei visame pasaulyje, mėgstama gydyti vidaus politines problemas užsienio politikos avantiūromis. Taigi, ramia Gruzija taip pat nepasikliaučiau.
Centrinėje Azijoje, Kirgizijoje, galutinis valdžios perskirstymas dar nėra baigtas. Ten gali vėl įsiliepsnoti konfliktas, bet tai nėra baisiausias dalykas. Turkmėnistano ir Uzbekistano ekonomika patiria stiprų spaudimą dėl bendros pasaulinės krizės. Taškentas ir Ašchabadas neturi kompensavimo išteklių.
Kol kas režimai atrodo gana stabilūs, tačiau nėra aišku, kiek ilgai šis stabilumas išliks.
Kazachstano padėtis yra šiek tiek geresnė. Ekonomika yra labiau subalansuota (nors angliavandenilių komponentas yra prioritetas), šalis yra tvirčiau integruota į Eurazijos ekonominę sąjungą ir Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją, į bendrus Rusijos ir Kinijos tarptautinius tranzito projektus. Bet jei visa Vidurinė Azija subyrės į šipulius, regionui stabilizuoti nepakaks ir paties Kazachstano išteklių. Šiuo atveju Nur-Sultanas pagrįstai tikėsis Rusijos pagalbos.
Taigi, visas pasaulis karščiuoja, ir kitais metais niekas neišvengs bendro likimo. Mes atlaikysime, bet tikrai nebus lengva. Geriausiu atveju vidinės ir išorinės krizės laikui bėgant aprims, jos bus nuosekliai sprendžiamos. Aišku, atidėdami kai kurias problemas ateičiai, padidiname sunkių metų skaičių, tačiau tai yra tas atvejis, kai geriau problemas spręsti ilgiau, bet vieną po kitos, o ne visas iš karto.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
