Jau Donaldo Trampo prezidentavimo metu tapo aišku, kad didžioji dalis žiniasklaidos veikia prieš jį. Po Kapitolijaus šturmo socialiniai tinklai koordinuotai "išjungė jį iš eterio". Tai paskatino kalbas apie "kibernetinę koncentracijos stovyklą" Amerikoje.
Tiesa, demokratų partija ir jos šalininkai nemato tame nieko blogo. Priešingai — sako, kad Trampą ir jo šalininkus, kurie kaip bepročiai remiasi QAnon konspiracijos teorija, jau seniai reikėjo izoliuoti informacine prasme. Tačiau įdomu tai, kad Europoje šiuo klausimu kiek kita nuomonė.
Ar atsilaikys Europa?
Viena vertus, europinis politinis elitas, suspaudęs kumščius, laukė Džo Baideno pergalės, bet tai, kaip įžūliai ir neobjektyviai interneto gigantai riboja žodžio laisvę, privertė sunerimti net didžiausius Amerikos sąjungininkus.
Pavyzdžiui, anot Еuropos Komisijos pirmininko pavaduotojos, tai, kad socialinius tinklus valdančios korporacijos gali "priversti nutilti" JAV prezidentą neaiškių kriterijų pagrindu ir be priežiūros, yra grėsmė žodžio laisvei.
Vokietijos kanclerės Angelos Merkel atstovas pareiškė: "Pamatinė teisė į nuomonės laisvę yra kritinės svarbos pamatinė teisė, ši teisė gali būti apribota, tačiau tik įstatymu, įstatymų leidėjų apibrėžtoje sistemoje, o ne socialinių tinklų platformų vadovų sprendimu. Atsižvelgdama į tai kanclerė mano, kad JAV prezidento paskyrų blokavimas visam laikui yra problemiškas".
Kritiškai įvertino situaciją ir Prancūzijos atstovai. Pavyzdžiui, jos ekologijos ministrė pareiškė, jog "atvejai, kai socialinis tinklas pats sprendžia, ką blokuoti, neturėtų tapti norma". Taip pat šiuo atveju reikia priminti, kad prancūzai nusprendė apmokestinti interneto gigantų veiklą ir jau pradėjo siuntinėti jiems pranešimus apie būtinybę atsiskaityti už 2020 metus.
Tačiau ir tai dar ne pabaiga. Amerikoje Trampo bandymas pažaboti cenzūrą socialiniuose tinkluose įstatyminiu lygmeniu žlugo, o ES "Digital Services Act" ir "Digital Markets Act" turėtų sugriežtinti jų veiklos (tame tarpe paskyrų blokavimo atveju) kontrolę.
Tačiau Briuselyje viskas juda labai lėtai, ir Lenkija laukti neketina. Ji ruošiasi priimti savo įstatymą, kuris turėtų uždrausti socialinių tinklų administracijai šalinti pranešimus ar blokuoti vartotojus — nebent bus nustatytas lenkiškų teisės normų pažeidimas. Bet net ir tokiu atveju vartotojas galės apskųsti atitinkamą sprendimą teismui.
Šiame kontekste galima konstatuoti, jog problemos su žodžio laisve Amerikoje tokios akivaizdžios, kad apie jas jau kalba net pagrindiniai jos partneriai (tiesa, dar reikės pažiūrėti, jiems pavyks sudrausminti IT gigantus). O Lietuva toliau gyvena pagal principą "apie JAV arba gerai, arba nieko".
Kai cenzūra — norma
Lietuvoje IT gigantų veiksmai prieš Trampą ir jo šalininkus vertinami maždaug taip — nemalonus faktas, bet galima suprasti. Vienas iš retų ekspertų, kuris bando kelti internetinės diktatūros problemą, yra Vytautas Sinica.
Jis teigia: "Lietuvos socialiniuose tinkluose pasigirdo influencerių svarstymai, kad Trampui seniai taip reikėjo, o Lietuvoje taip pat yra ką seniai laikas užčiaupti. <...? Tokius siūlymus godžiai laikino VU Tarptautinių santykių instituto dėstytojai. Tai simptomiška – cenzūros idėjos sulauks vadinamojo elito palaikymo ir ras taurių pasiteisinimų aukštesniais idealais. Tačiau pasiteisinimų jai nėra".
Kartu jis pažymėjo: "Populiarus ir naivus aiškinimas, kad kam teikti paslaugas, tėra "verslo reikalas" ir verslas tą laisvai sprendžia. Taip yra, kol paslauga nėra monopolinė arba neturi esminių pasekmių viešajam gyvenimui. Tačiau bet kokios naujos viešosios erdvės kaip laikraščiai, radijas, televizija turėjo tokių pasekmių ir todėl tokių paslaugų tiekimas buvo reglamentuotas, siekiant, kad visuomenės nariai turėtų vienodą jų prieinamumą pažiūrų ir kitokiu pagrindu".
"Ten, kur valdžia turės stuburą ginti žodžio laisvę, supratus klausimo svarbą nebus sunku reglamentuoti socialinių tinklų veiklą taip, kad šie negalėtų trinti jokio vartotojų turinio, neprieštaraujančio šalies įstatymams. Tokiu keliu jau sėkmingai eina Lenkija, apie jį kalba ES lyderiai. Ne visur valdžia turi tam supratimo. Piliečių pareiga sužinoti, ką apie tai mano jų valdantieji ir prireikus tokią valdžią išsirinkti", — konstatavo ekspertas.
Klausimas — ar Lietuva turi stuburą, ar ją įkvėps Prancūzijos elgesys, ES kritika IT monopolistų atžvilgiu ir Lenkijos, kuri yra strateginė Vilniaus partnerė, planai? Greičiausiai — ne.
Ir taip yra ne todėl, kad šalyje nėra problemų su socialiniais tinklais (jų lyg ir nėra, jeigu žiūrėtume paviršutiniškai, bet pasidomėjus, pradeda lįsti įvairūs nemalonūs faktai, susiję, pavyzdžiui, su Facebook veiksmais.
Taip yra todėl, kad JAV demokratų politika Lietuvai (ypač konservatoriams) — "šventa karvė". Na, o kadangi IT gigantai yra jų sąjungininkai (instrumentai), varžyti jų veiklos negalima — net jeigu tai ketina daryti ES ir Lenkija. Be to, Lietuvos viešojoje erdvėje jau seniai dominuoja draudimų politika rusiškos žiniasklaidos atžvilgiu, ir Twitter elgesys labai primena Lietuvos radijo ir televizijos komisijos elgesį — ir viskas dėl visuomenės saugumo.
Apibendrinant, galima konstatuoti, kad Vakaruose (ir ypač Amerikoje) rimtos problemos su alternatyvios nuomonės tolerancija, jeigu ji prieštarauja "generalinei partijos linijai". Negalima teigti, kad žodžio laisvė ten pasibaigė, bet "atšaukimo kultūra" (angl. "cancel culture") tampa norma kitaminčių atžvilgiu. Lietuva šiame kontekste, deja, ne išimtis, o taisyklė.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
