Pirmas įspūdis — tai kažkokie JAV vidaus reikalai, politinių partijų ir grupuočių "informavimas", tačiau yra faktų, rodančių, kad Baideno sprendimas gali turėti toli siekiančių padarinių kelioms šalims vienu metu, tarp jų ir Rusijai.
Įgyvendinti ir uždrausti planai
Pirmiausia, derėtų priminti, kad "Keystone XL" yra ketvirtasis "Keystone" naftos tiekimo vamzdynų tinklo etapas, jungiantis naftos telkinius Kanados Albertos provincijoje su naftos perdirbimo gamyklomis Vidurio Vakarų ir JAV įlankos pakrantėse. Antrasis "Keystone" etapas eina per vieną iš pagrindinių žalios naftos prekybos centrų pasaulyje, kur susidaro WTI žalios naftos kaina.
Metinis pirmosios ir antrosios "Keystone" linijų pajėgumas yra 590 tūkstančių barelių per dieną, trečioji linija, vedanti į pietų naftos perdirbimo gamyklas, yra 700 tūkstančių barelių per dieną. Pajėgumai padidėjo būtent dėl to, kad didžiausia pasaulyje naftos saugykla yra Kušinge — bendras rezervuarų tūris čia siekia 82 milijonus barelių. Tačiau negalima atmesti galimybės, kad šis rodiklis pralenkė Kiniją, kuri nemėgsta skleisti tikslių duomenų apie naftos saugyklas, kurias pastaruoju metu gana aktyviai stato.
Ketvirtąjį šio vamzdyno etapą, kuris gavo savo pavadinimą "Keystone XL", Kanados bendrovė "TransCanada Corporation" suprojektavo už 800 tūkstančių barelių per dieną metinį pajėgumą. Siūlomas "Keystone XL" maršrutas turėjo būti maždaug 1 900 kilometrų ilgio, tačiau maršrutas eina per "Bakken" skalūnų gavybos teritoriją.
"Keystone" projektas buvo skirtas keliems tikslams pasiekti vienu metu. Pirma, Kanados bituminių naftos telkinių geografinė padėtis nėra labai gera — atstumas iki Atlanto vandenyno ir Ramiojo vandenyno pakrantės yra per didelis. Antra, Kanados naftos eksportuotojai turi minimalų žalios naftos eksporto lygį, nes dėl kokybės ji nėra tinkama rafinuoti: didelis klampumas, didelis tankis ir didelis sieros kiekis. Tuo tarpu JAV apie 90 procentų telkinių yra lengva ir mažai sieros turinti nafta, todėl naftos perdirbimo gamyklos gali gaminti visą spektrą produktų, pradedant benzinu, baigiant mazutu ir degutu (kad ir kaip keista, bet JAV taip pat tiesia naujaus automobilių kelius ir juos remontuoja), jiems reikia būtent tokios kokybės naftos, kurios yra Kanados bituminiame smėlyje.
Kanados nafta, Gvaidas Venesueloje, Ruhanis Irane
Meksikos įlankos pakrantėje yra daug naftos perdirbimo gamyklų, iš kurių 12 yra stambios. Tradiciškai jos pirko Venesuelos sunkiąją naftą, tačiau prieš porą metų ši tradicija buvo sulaužyta — nuo to laiko, kai Chuanas Gvaidas "paskirtas" Venesuelos prezidentu JAV, o po to — drausmingoje ES. Iškart po to, kai paaiškėjo, kad Nikolas Maduras neketina palikti savo posto, kad dar viena "spalvotoji revoliucija" nepavyko, JAV pasipriešinusiai šaliai taikė vienašališkas diskriminacines priemones, kurios žiniasklaidoje dažnai klaidingai vadinamos sankcijomis.
Dabar mes dar kartą atidžiai pažiūrėkime į datas. 2017 metų sausio 12 dieną Donaldas Trampas panaikino vykdomąjį Obamos įsakymą sustabdyti "Keystone XL". 2018 metų vasarą "TransCanada" jau pradėjo ruoštis naftotiekio statybai — buvo išvalyti miško kirtimai, pradėti vamzdžių ir kitų medžiagų gabenimai į Montanos ir Pietų Dakotos valstijų teritoriją. Jei į projektą, kuris užplūdo JAV teismines institucijas protestais prieš MNP statybą, nebūtų įsikišusios įvairiausios aplinkosaugos grupės, 2020 metais "Keystone XL" jau būtų pradėtas eksploatuoti. Tai užtikrintų sunkiosios Kanados naftos tiekimą Persijos įlankos pakrantės naftos perdirbimo gamykloms ir įprastą jų veiklą.
Gerai žinomi įvykiai Venesueloje prasidėjo, prisiminkime, 2019 metų sausio mėnesį. Tai, kad juos sukėlė JAV, yra Polišinelio paslaptis. Pagrindinis JAV skaičiavimas, be abejo, buvo tas, kad jiems pavyks pastatyti Gvaidą į valdžią Venesueloje, tačiau operacija buvo gana rizikinga, todėl Trampas apsidraudė išduodamas leidimą "Keystone XL" statybai. 2016 metų prezidento kampanijos metu būtent naftos ir anglies ir naftos bendrovės suteikė didžiausią paramą Trampui; todėl 45-ojo JAV prezidento planuose tikrai nebuvo numatyta jas prarasti. Tačiau Maduro nuvertimas neįvyko, o teisminės institucijos blokavo naftos vamzdyno statybą.
Todėl JAV naftos perdirbėjų padėtis yra itin linksma. Sunkiosios naftos nebuvimas reikštų ir dyzelinio kuro nebuvimą, kuris, nepaisant visų madingų "žaliųjų" tendencijų, buvo ir tebėra labai populiarus produktas tarp Amerikos automobilių savininkų. Dėl paskelbtų priemonių prieš Venesuelą naftos perdirbimo gamyklų savininkams buvo atimta galimybė importuoti sunkiąją Venesuelos "Merey" naftą.
Kalbant apie cheminę sudėtį, kuo artimesnė "Merey" kuro rūšis vadinama "Iran Heavy" — manau, kad čia nereikia komentarų. Kita "artimiausia "Merey" giminaitė" yra žalia nafta, vadinama "Urals". Įvedęs diskriminacines priemones Venesuelai ir Iranui, Trampas nesumažino antirusiškos retorikos intensyvumo, tačiau amerikiečių naftos perdirbimo gamyklų savininkai buvo tiesiog priversti didinti Rusijos naftos pirkimus.
2019 metais, palyginti su 2018, Rusijos naftos tiekimas į JAV padidėjo 3,1 karto — nuo 1,38 milijono tonų (10,1 milijono barelių) iki 4,28 milijono tonų (31,4 milijono barelių). Per pirmuosius dešimt 2020 metų mėnesių Rusija į JAV tiekė 22,8 mln. tonų (167 mln. tonų naftos ir naftos produktų), pagal šį rodiklį užimdama ketvirtą vietą. Priešakyje yra Kanada, Meksika ir Saudo Arabija, o trečioje vietoje yra "Saudi Aramco" dėl to, kad ši įmonė valdo didžiausią naftos perdirbimo gamyklą JAV ir degalinių tinklą keliose valstijose.
Negana to: iš tų 167 milijonų barelių žalia nafta sudaro tik 15 procentų, o likę 85 procentai yra mazutas. Priežastis ta, kad Rusijos naftos kompanijos mieliau dirba su savo partneriais pagal ilgalaikius kontraktus, dėl ko "Urals" amerikiečiams paprasčiausiai nepakako.
Amerikos naftos perdirbimo gamyklų technologinės linijos leidžia naudoti lengvojo mazuto ir mazuto mišinį — todėl ponai sutiko įžengti į sunkius 2020-uosius metus su savo antipandeminėmis priemonėmis ir nauju OPEC+ susitarimu dėl Rusijos naftos bendrovių gelbėjimo.
Rinkitės, bet atsargiai. Atsargiai, bet rinkitės
Atsižvelgiant į visa tai, Baideno "Keystone XL" sprendimas atrodo labai įdomus. Išmeskite daugybę žodžių apie kovas dėl aplinkos, ką mes turime? Yra nedaug variantų. Arba Baidenas užmerks akis prieš tai, kaip JAV naftos kompanijos "pumpuoja pinigus" į Rusijos naftos pramonę, taip sukeldamas griežtą politinių oponentų kritiką.
Arba Baidenas sutiks, kad Valstijos grįžtų į JCPOA (Bendrą išsamų veiksmų planą) dėl Irano branduolinės programos, taip panaikindamos visus Trampo šiai valstybei taikomus apribojimus. Tokiu atveju Iranas plačiai grįš į pasaulinę naftos rinką — pagal Irano energetikos lyderių pareiškimus jie per trumpą laiką galės eksporto apimtį pasiekti iki 2,2 milijono barelių per dieną, ypač todėl, kad Iranas neprisiima jokių įsipareigojimų OPEC+.
Tai, žinoma, leis Amerikos įmonėms, turinčioms naftos perdirbimo gamyklas, atsisakyti Rusijos naftos ir jos produktų. Tačiau dėl tokio papildomo naftos kiekio sumažės pasaulinės jos kainos, o tai bus naujas smūgis skalūnų gamybai, kuri jau yra nukritusi į JAV po visko, kas įvyko per 2020 metus. Yra ir trečias variantas — Iranas gali atnaujinti savo eksportą, tačiau tuo pačiu atsisakyti tiekti naftą į JAV ne tik dėl ideologinių priežasčių, bet ir dėl to, kad daug lengviau ir pigiau pristatyti kurą savo tradiciniams vartotojams Indijai ir Kinijai. Trumpai tariant, "geležinis vamzdis", kurį Baidenas uždraudė statyti, gali sukelti daug minčių politologų apmąstymams.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
#/media/%D0%A4%D0%B0%D0%B9%D0%BB:Keystone-pipeline-route.png){kind=link}