Jungtinių Valstijų parlamente yra planai uždrausti jame sakyti "jis" ir "ji", "moteris" ir "vyras", taip pat vartoti terminus, apibrėžiančius giminystės ryšius (tėvas, motina ir taip toliau). Tai yra bendros "kovos su nelygybe" Vakaruose išraiška. Tačiau pažymėtina, kad ji vis dažniau peržengia sveiko proto ribas.
Kai atsiranda pasiūlymai kortose atsisakyti "damos" ir "karaliaus" kaip dominavimo stereotipo, kažkas negerai tokiose visuomenėse. Ir visa tai primena kryptingą kairįjį radikalizmą TSRS pradžioje, kuris siekė padaryti iš konservatyvios visuomenės beprincipę lengvai valdomą masę ir kuris vis dažniau siejamas su Demokratų partija Amerikoje. Europa irgi stengiasi būti maksimaliai tolerantiška.
Šiame kontekste atrodytų, kad ištikimiausi JAV sąjungininkai — Baltijos valstybės ir Lenkija — turėtų būti tarp aktyviausių tokios totalaus seksualinio reliatyvumo politikos šalininkų. Tačiau šiandien galima konstatuoti, kad situacija yra kardinaliai priešinga, ir klostosi labai įdomiai. Pavyzdžiui, Lenkijoje Andžejus Duda palygino LGBT ideologiją su neobolševizmu, bet, nepaisant ES kritikos, laimėjo prezidento rinkimus.
Dar įdomiau viskas Estijoje. Ten po paskutinių parlamento rinkimų susiformavo visai "neteisinga" valdančioji koalicija. Jos dalimi tapo radikaliai konservatyvi EKRE partija, kurios lyderiai ne tik leido sau suabejoti prezidento rinkimų sąžiningumu Amerikoje, bet ir yra dideli LGBT kritikai.
Ir štai šita koalicija sugalvojo, jog reikia surengti referendumą, kuriame šalies gyventojai turėtų (ne)pritarti įstatyminei nuostatai, kad santuoka yra vyro ir moters sąjunga. Tokiai idėjai aršiai pasipriešino opozicija ir Estijos prezidentė, kuri net pasiūlė susieti referendumo rezultatus su pasitikėjimu parlamentu.
Kitaip tariant, valdančiosios daugumos politika bendrai ir jos pozicija LGBT klausimu konkrečiai tapo didelės politinės priešpriešos Estijoje priežastimi. Ir kai situacija paaštrėjo iki maksimumo — pirmiausiai dėl referendumo, staiga pagrindinė valdančiųjų ("Centro") partija buvo apkaltinta korupcija, ir jos premjeras (o kartu ir visa vyriausybė) atsistatydino. Galiausiai parlamentas nusprendė referendumo nerengti.
Galbūt visa tai tiesiog sutapimas, ir Lenkijos bei Estijos kraštutinės dešinės įtakos precedentai apskritai neverti dėmesio, nes tai reta išimtis Europos politikoje. Tačiau, pavyzdžiui, Latvijoje irgi kilo rimta diskusija dėl Konstitucijos keitimo, susijusio su šeimos institutu.
Pažymėtina, kad pagrindiniame šios šalies įstatyme jau nurodyta, jog "valstybė remia santuoką — vyro ir moters sąjungą, šeimą". Tačiau neseniai Latvijos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad moters, kuri pagimdė vaiką, partnerė turėjo teisę į "tėvystės" atostogas ir atitinkamas išmokas. Todėl dabar įvairūs pilietinės visuomenės atstovai siūlo papildyti Konstituciją nuostata, kad šeima paremta santuoka — tai yra, vyro ir moters sąjunga.
Ir prasidėjo. Latvijos premjeras iš karto pareiškė: "Jeigu pateiktos Seimui pataisos bus priimtos, tai bus grįžimas į praeitį. Šitos pataisos neleistinai skaldo mūsų visuomenę". Trumpai sakant, viskas kaip Estijoje, ir įdomu, kuo viskas baigsis. Tačiau svarbesnis yra kitas dalykas.
Jeigu Lenkija — atsitiktinumas, o Estija — sutapimas, tai Latvija — tendencija, kuri rodo, kad, nepaisant didžiulio "progresyvios daugumos" spaudimo, Baltijos regiono visuomenės priešinasi agresyviai LGBTizacijai. Tiksliau — bando priešintis, nes į beveidį lytinį nihilizmą orientuota "sistema", kaip Estijoje ir Latvijoje, daro viską, kad tradicinių vertybių šalininkai susitaikytų su nauju "normalumu" be jokių ginčų.
O kas vyksta Lietuvoje? Jos Konstitucijoje pasakyta, kad "santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu", ir iki paskutinių parlamento rinkimų šalyje iš esmės vyravo pozicija, kad jos katalikiška visuomenė dar nepasiruošusi maksimalių LGBT teisių įtvirtinimui. Tačiau liberalų ir ypač "Laisvės partijos" sėkmė juose vėl aktualizavo šį klausimą.
Tiesa, kol kas, kaip sakoma, "ne tas laikas" — kai vyksta kova su koronavirusu, lytinė lygybė ne prioritetas. Tačiau, kaip, komentuodamas tos pačios lyties asmenų santykių teisinio sureguliavimo perspektyvas, pažymėjo "Laisvės partijos" frakcijos narys Tomas Vytautas Raskevičius: "Aš manyčiau, kad pateikimas vienareikšmiškai turi įvykti pavasario sesijoje, o toliau žiūrėsime nuo procesų".
Anot jo: "Iš didžiųjų koalicijos partnerių yra duoti tam tikri neformalūs pažadai apie konkretų balsų skaičių, kurį jie gali surinkti. Mes, matydami ir vertindami galimybes, suprantame, kad šiam įstatymų projektui reikės ieškoti paramos ir tarp opozicinių frakcijų. Tai tikrai to imsimės ir inicijuosime, bet koalicijos partneriai turės išpildyti savo įsipareigojimą prisidėti prie to sprendimo ta apimtimi, kuria jie manys, kad gali padaryti".
Kitaip tariant, Lietuvos, atrodo, dar tik laukia Estijos ir Latvijos situacija, ir kokie bus priimti sprendimai, kol kas neaišku. Belieka tikėtis, kad Baltijos šalių visuomenių pozicija vis dėlto neleis išnykti tradicinės šeimos ir santuokos sampratoms — ir ne todėl, kad taip daro "necivilizuota" Rusija, o vardan savo vaikų ateities.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
