Aplinka lemia sąmonę. Politiko aplinka lemia jo mąstymą, veikimo būdą. Esmė yra ta, kad politinė kova yra istorija apie draugus ir priešus, rašo Andrejus Starikovas "Baltnews.lt" medžiagoje. To mokė Karlas Šmitas (Carl Schmitt) savo veikale "Politikos samprata".
Esanti valdžia yra priešiška bet kuriam opozicionieriui. Nuolatinėje kovoje su ja jis ieško sąjungininkų. Savo žmones galima laikyti sąjungininkais kaip vienintelį tos teisėtos galios šaltinį. Bet galima paimti jo priešus, trečią jėgą.
Vlasovas, Škuro, Bandera ir ideologiniai "miško broliai" ėjo šiuo keliu. Jų kerzinių batų pėdomis žingsniuoja nesisteminė Rusijos opozicija. Šios opozicijos avangardas kuria taktines sąjungas su tais, kurie patologiškai nekenčia Rusijos. Bet kurią istorijos akimirką. Su bet kokiais savo sienų ir valstybingumo formų kontūrais.
Vilnius yra viena iš šių sąjungų susibūrimo vietų.
Nuostabioji Rusija bū-bū-bū
Kiekvienais metais Lietuvos sostinėje rengiamas Laisvos Rusijos forumas — visų rūšių, veislių ir tautybių kovotojų, kovojančių su "Putino režimu", bestiariumas. Tarp jų yra žolėdžių, o yra ir plėšrūnų. Kasparovas, Babčenka, Čičvarkinas, Ponomariovas, Kochas, Piontkovskis... Tokie skirtingi, bet vienas dalykas juos vienija — fantazijos apie kažkokią "nuostabiąją ateities Rusiją".
Vilniuje patogu fantazuoti. Bent jau patogiau nei Maskvoje. Juk didžioji dalis opozicijos svajotojų Rusijoje susidurs su atviromis baudžiamosiomis bylomis. Pavyzdžiui, Ilja Ponomariovas "už lėšų pasisavinimą iš Skolkovo fondo", Alfredas Kochas — "už meno kūrinių kontrabandą".
Nesisteminiai opozicionieriai neskuba vykti į Rusiją. Rusiškumo jie turi jau labai mažai. Galbūt tik pase.
Šie žmonės negrįžtamai pasitraukė iš Rusijos politikos. Vilniaus asamblėjų delegatai elgiasi ir galvoja apie save kaip apie potencialius Vakarų okupacijos administracijos darbuotojus. Būdami savo "nuostabiosios ateities Rusijos" komisariato darbuotojai, kur NATO užims Kremlių, o "Abrams" suksis palei Tverskają.
"Raketų "Stinger" tiekimas Afganistano mudžahedams buvo svarbus veiksnys sustabdant sovietų agresiją Afganistane. Pirmasis yra neatidėliotina karinė pagalba Ukrainai, oro gynybos tiekimas Sirijos sukilėliams (kalbama apie teroristus — Baltnews komentaras)", — kreipėsi į Vakarus iš Lietuvos sostinės 2017 metais opozicinis šachmatininkas Garis Kasparovas.
Iššifruojame.
Kasparovas paragino tiekti mirtinus ginklus, kad būtų nužudyti Rusijos piliečiai — kariai, ginantys savo gimtosios šalies interesus prie tolimų Sirijos sienų. Žmonės, davę priesaiką.
Kasparovas paragino prisiminti garbingą JAV patirtį ginkluojant teroristus. Iš amerikiečių mobiliojo priešlėktuvinių raketų komplekso modžahedai numušdavo sraigtasparnius su jaunais sovietiniais vaikinais. Vėliau Afganistano kalnų "barmalėjai" virto "Al-Qaeda" (uždrausta Rusijos Federacijoje) ir susprogdino jau Niujorką.
Šachmatininko Kasparovo logika paprasta: net ir su pačiu velniu — kad tik prieš Rusiją.
Vien po šių minčių Garis Kasparovas nustoja būti Rusijos politiku. Per amžių amžius. Ne tik valstybei, bet ir Rusijos visuomenei jis apibrėžia save kaip priešą. Vlasovecas nėra opozicionierius. Tai apie išdavystę.
Darbo sutartis
Kasparovas ne vienintelis. Panašios nuotaikos vyrauja ir įprastame Vilniaus "Laisvos Rusijos forume". Kasparovo politiniai bendrininkai reikalauja naujų Vakarų sankcijų, kurios pablogins rusų padėtį. Padarys žmones skurdesnius, apsunkins jų gyvenimą.
Natūralu.
Toje vietoje, kur priimančioji šalis jaučia rafinuotą neapykantą Rusijai, negali būti kitaip. Neapykanta — jos absoliutas.
Kalbame apie Lietuvos konservatorius ir jų antirusiškos sutarties pilkąjį kardinolą Emanuelį Zingerį.
Zingeris yra radikalios Rusijos opozicijos prižiūrėtojas iš Lietuvos. Nelabai viešas, bet darbštus kaip arklys. Vienas iš oficialaus Vilniaus užsienio politikos architektų.
Visų rūšių antirusiškų projektų vykdytojas: prastumdavo Vakaruose teoriją dėl "sovietinės okupacijos", formavo ES "holodomoro", kaip "Ukrainos žmonių genocido", atlikto prakeiktų maskviečių, suvokimą. Sankcionuotų rusų sąrašai taip pat buvo sudaryti dalyvaujant Emanueliui Zingeriui.
Rusijos politikas — nors ir be galo opozicinis, bet rusų — negali žengti koja kojon su Zingeriu ir jo tipo žmonėmis. Jis negali būti kelyje su Lietuvos konservatoriais, kurie nori tik katastrofos Rusijai, su šiais priešiškumo ir konfliktų audrašaukliais.
Pasirinkęs tokius bendrakeleivius kovoje dėl valdžios pavertimo kova su savo tauta, opozicijos funkcionierius iškrenta iš nacionalinės politinės erdvės, praranda bet kokį ryšį su žmonėmis. Jis nustoja būti politiku. Jis tampa priešo samdiniu.
Taip Aleksejus Navalnas nustojo būti Rusijos politiku.
Kur suklydo Berlyno pacientas ir Minsko namų šeimininkė
Kai Rusijos biurokratija naudojo Aleksejų Navalną su jo "tyrimais" aparatų kovai savo viduje, jis buvo Rusijos politinėje erdvėje ir iš šio šurmulio išskyrė rinkimų bonusus.
Kai Aleksejaus Navalno fondas virto CŽV ir kitų Vakarų žvalgybos tarnybų klastočių šiukšliadėže, padėtis pasikeitė kokybiškai. Ir net nereikėjo vykti į forumus Vilniuje: su tokia klientūra pagrindinis klientas nusprendė dirbti be Lietuvos tarpininkų.
Tai nepaneigia bendro postulato: Rusijos politikas negali turėti jokių bendrų interesų — nei situacinių, nei taktinių — su tais valdžios centrais, kurie dirba dėl savo gimtosios šalies žlugimo, dėl jos vidinio destabilizavimo per kraują.
Vakarų žvalgyba dirba būtent šiai užduočiai atlikti. Radikaliausi Navalno šalininkai yra pasirengę pralieti kraują. Tai patvirtina neteisėti protesto veiksmai, organizuoti jam palaikyti sausio 23 dieną.
Šeštadienį pasirodė pyktis, agresija, nepakantumas, užmaskuoti "navalnistų" protesto žymekliais. Tai dar nėra masiška, bet jau nėra izoliuota. Jiems priešinosi policijos ir Rosgvardijos savikontrolė. Tąkart chaosą perėmė tvarka. Entropija buvo suvaržyta, jos augimas buvo apribotas.
Tačiau kolektyvinė Rusijos visuomenės nesąmoningumo bedugnė jau atvira. Šioje bedugnėje yra visos tamsios Rusijos istorijos energijos: riaušių, pilietinių konfliktų pabaisos. Kūgius metantys provokatoriai į Vladivostoko riaušių policiją, apsisupę vaikais ir pasislėpę už jų nugarų, yra tų pačių monstrų veidai. Sukonstruoti melai apie "nuostabiąją ateities Rusiją", kurią Vakarų žvalgybos tarnybų konglomeratas bando parduoti Rusijos piliečiams per tinklaraštininką.
Visų pirma, jie bando parduoti vaikams — tikslinei auditorijai, kurią veikia spalvota reklama. Navalnas yra asmeniškai atsakingas už jų politinį nusmukimą. Vaikų įtraukimas į protestą nėra kova dėl valdžios. Tai yra hibridinė agresija prieš šalį ir jos piliečius.
Rusijos žmonės tai jaučia intuityviai. Todėl pasitikėjimas ir palaikymas Navalnui sumažės.
Tą pačią klaidą padarė Baltarusijos opozicijos judėjimo ikona — Svetlana Tichanovskaja. Šios klaidos šaltiniai slypi neteisingame sąjungininkų pasirinkime: politinis Vilnius Baltarusijai nieko gero neparuošia.
Lukašenkos valdžios sistema gali būti kiek įmanoma nutolusi nuo platonopolio. Tačiau ragindama atimti iš Minsko ledo ritulio pasaulio čempionatą, atimant iš baltarusių džiaugsmo ir sportinio pasididžiavimo akimirkas, kviesdama Vakarus įveikti režimą plačiomis sankcijomis, kurios pakenktų sąžiningų darbuotojų gerovei, Tichanovskaja tapo ne politinių "lukašistų", bet visos Baltarusijos tautos priešininke.
Ar Baltarusijos politikas gali palinkėti baltarusiams skurdo? Ar Rusijos politikas gali palinkėti rūpesčių ir kraujo praliejimo Rusijos piliečiams? CŽV, Lietuvos konservatoriai, Emanuelis Zingeris gali. Rusijos ar Baltarusijos politikas — ne.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
