Uždarytų kanalų lyderiai valdžios sprendimą jau pavadino "politiniu susidorojimu su nepageidaujamais". Panašias formuluotes naudoja ir ekspertai, kalbantys apie "valdžios uzurpavimą ir diktatūros įsteigimą".
Vargu ar ką nors nustebins dar vienas antidemokratiškas ir represinis Ukrainos valstybės pasireiškimas — šalis nuosekliai eina keliu, kurį 2014 metais pasirinko "Euromaidane".
Įdomus buvo mechanizmas, kurį Kijevas panaudojo šioje operacijoje. Prezidentas Vladimiras Zelenskis savo dekretu aktyvavo Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos (NSDC) sprendimą dėl asmeninių sankcijų įvedimo Aukščiausiosios Rados deputatui iš "Opozicijos platformos — Už gyvybę" (ukr. Опозиційна платформа — За життя) Tarasui Kozakui, kuriam priklauso išvardyti TV kanalai. Apribojimų sąraše buvo turto blokavimas, prekybos operacijų ribojimas, kapitalo išvedimo blokavimas, ekonominių ir finansinių įsipareigojimų vykdymo sustabdymas, licencijų ir leidimų atšaukimas. Priemonės galioja penkerius metus.
Sankcijos tapo įprasta pasaulio politikos dalimi. Jų egzistavimo priežastis yra ta, kad pasaulyje nėra vieningos, viską apimančios teisinės sistemos ir mechanizmų, užtikrinančių sklandų jos veikimą. Dabartiniai tarptautiniai dokumentai ir organizacijos sudaro teisinę sulopytą antklodę, veikiančią principu "čia mes žaidžiame, čia nežaidžiame, čia mes žuvį valgome".
Būtent tokioje mobilioje sistemoje, kurioje yra daugybė gabaliukų, spragų, neapibrėžtumo ir net prieštaravimų, atsirado sankcijų priemonė, kai vienos valstybės taiko apribojimus kitoms, užsienio šalių piliečiams ir struktūroms.
Išlyga dėl "užsienio" yra svarbiausia, nes normalioje situacijoje sankcijos šalies viduje yra tiesiog neįmanomos ir neturi prasmės.
Valstybė savo teritorijoje turi visišką suverenitetą, o jos teisinė ir administracinė sistema yra (turėtų būti) vieningo visapusiško pobūdžio. Atitinkamai, bet kuris įvykis gali būti vertinamas nacionalinės teisės aktų požiūriu, o pažeidimo atveju, atsakingų vyriausybinių agentūrų nuomone, pradeda veikti nustatytos slopinimo, bausmės ir panašios procedūros. Ir net jei atsiranda visiškai naujas reiškinys (pavyzdžiui, interneto atsiradimas ir su juo susiję reiškiniai), valstybė turi nustatytą tvarką, kaip pritaikyti savo darbą prie kylančių naujovių.
Ukraina, žinoma, nėra išimtis. Taip pat yra žiniasklaidos teisinės veiklos taisyklės, jų darbą kontroliuojančių įstaigų veiklos taisyklės ir baudimo už pažeidimus (iki licencijų panaikinimo) procedūros. Tai taikoma ir kitoms sritims.
Štai kodėl sankcijų taikymas jų pačių piliečiams ir šalyje registruotoms organizacijoms, apeinant įstatymų nustatytus algoritmus, yra teisinis absurdas ir visiškas neteisėtumas.
Bet visiškai suprantama, kodėl Vladimiras Zelenskis ir jo draugai imasi tokių priemonių. Jie paprasčiausiai neturėjo ir neturi pasirinkimo.
Ukrainos prezidentas iš pradžių buvo šlubuojanti antis griūvančios valdžios sistemos, kurios dalis privatizavo oligarchų ir regionų klanai, kontrolės prasme. Dabar dėl mažėjančios visuomenės paramos padėtis pablogėjo.
Esant tokiai situacijai, trijų opozicijos televizijos kanalų uždarymas ir galingas smūgis visai opozicijai gali sustiprinti prezidento ir jo komandos pozicijas. Apeliavimas į patriotinius jausmus ir kova su Rusijos propaganda/agresija jau aštuntus metus buvo mėgstamiausias Kijevo būdas spręsti bet kokias problemas.
Tačiau Zelenskis negalėjo įteisinti šių sprendimų pagal teisiškai nustatytą tvarką. Tai reiškia, vėl panaudotas revoliucinis tikslingumas ir — vualia.
Paprastai tokios Ukrainos naujienos sukelia kandžius komentarus apie valstybės degradaciją. Bet dabar situaciją papildė naujas, gana netikėtas aspektas.
Iš tiesų, Kijevas ima pavyzdį iš jėgos, kuri, jo manymu, yra civilizacinis ir valstybinis-politinis modelis, — iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Tačiau vyksta ir atvirkštinis procesas: JAV seka Ukrainos pavyzdžiu.
Vietinė liberali valdžia (kurios daugelis atstovų pastaraisiais metais buvo prisidėję prie Ukrainos įvykių) dabar visam pasauliui rodo puikią meistriškumo pamoką, kaip elgtis, jei pagal taisykles neišeina įveikti vidaus politinių oponentų. Pasirodo, kad laisviausioje ir demokratiškiausioje šalyje galima lengvai nepaisyti jokių normų, tradicijų ir principų, įsprausti visuomenę į griežčiausios cenzūros gniaužtus, įbauginti nesutinkančius. Apskritai būtent tai vyksta aštuntus metus Ukrainoje.
Tiesa, jei nuo Amerikos įkūrėjų įtvirtintos dvasios beveik nieko neliko, tai laikytis įstatymo raidės Vašingtonas vis dar bando — ar bent jau sukurti tokio požiūrio išlaikymo įvaizdį. Tačiau Kijevo valdžia nemato prasmės pseudo-teisėtuose reveransuose, todėl priima sprendimus taikyti sankcijas savo piliečiams ir televizijos kanalams.
Dabartiniai įvykiai dar kartą patvirtina senas prognozes apie liūdną tiek Ukrainos valstybingumo, tiek visos šalies likimą. Pradėti nuosmukio procesai įgauna pagreitį, o kiekvienas naujas žingsnis regresijos kelyje yra lengvesnis nei ankstesnis.
Tačiau kartu tai, kas vyksta, rodo, kuria kryptimi juda JAV ir kur ateis, jei neras jėgų sustabdyti pilietinės ir politinės konfrontacijos akistatos.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
