Iš karto buvo aišku, kad Džo Baideno užsienio politika skirsis nuo to, ką darė Donaldas Trampas. Kertiniai žodžiai jo kalboje buvo tokie: diplomatija, stiprybė, demokratija (prieš autoritarizmą), aljansai (bendradarbiavimas su partneriais) ir Amerikos lyderystė (pirmiausia moralinė, kai pavyzdžio galia svarbesnė už galios pavyzdį).
Kalbant konkrečiai, Baidenas pasiuntė žinią, kad izoliacionistinė Jungtinių Valstijų politika baigėsi — JAV ne tik turi sugrįžti į pasaulio areną, bet ir tapti jos lyderėmis. Svarbu užfiksuoti, kad Amerikos vadovas buvo labai griežtas Rusijos ir Kinijos atžvilgiu, leisdamas suprasti, kad daugiau netoleruos jų agresyvių veiksmų (taip pat prieš demokratiją) ir santykiuose su jomis veiks iš jėgos pozicijų. Tuo pat metu jis pabrėžė, kad įveikti iššūkius pavyks tik kartu su sąjungininkais.
Pareiškimas, kad bus sustabdytas karių išvedimas iš Vokietijos reiškia, jog Vašingtonas neketina palikti Europos ramybėje. Ir apskritai Baidenas akcentavo, kad "mūsų kariuomenės batas neatsiejamas nuo mūsų užsienio politikos ir nacionalinio saugumo prioritetų". Po tokių žodžių galima spėti, kad Amerika peržiūrės savo politiką Irake, Afganistane ir Sirijoje ir kad jėgos faktorius jos veiksmuose bus toks pat svarbus, o gal net svarbesnis už diplomatiją.
Teoriškai visa tai nežada nieko gero pasauliui, bet turėtų labai patikti Lietuvai.
Agresyvus amerikietiškas globalizmas yra neišvengiamas įtampos šaltinis, galintis destabilizuoti situaciją bet kuriame planetos kampelyje. Tačiau Lietuvai kalbos apie JAV karius kaip politikos instrumentą ir agresyvią Rusiją yra viltis, kad Baltijos regionas bus Vašingtono dėmesio centre. Taip pat tai signalas, kad galima tęsti "Kinijos grėsmės" ir Pekino spaudimo kursą bei dar aktyviau remti Baltarusijos "demokratizaciją", karą Ukrainoje ir destruktyvias jėgas Moldovoje.
Bet šiame kontekste kyla klausimas, kiek realu, kad Amerika darys / galės padaryti tai, apie ką kalba? Vienareikšmiško atsakymo kol kas nėra.
Stebint Baideno kreipimąsi, nepalikdavo įspūdis, kad sunkiai žodžius ištariantis senukas tuoj užmigs ir kad tie žodžiai — tik oro virpinimas. Akivaizdu, kad Amerikos galia dėl objektyvių priežasčių (problemų šalies viduje ir kitų galios centrų stiprėjimo) susilpnėjo. Todėl, net jeigu nauja JAV prezidento administracija turi ambicingų tarptautinių planų, jai paprasčiausiai gali nepavykti jų realizuoti.
Tačiau tai nereiškia, kad ji, net suvokdama šalies silpnybę, nebandys to daryti, ir nėra nieko blogesnio už desperatiškus griūvančios imperijos bandymus susigrąžinti tai, kas jau prarasta.
Kita vertus, neatmestinas variantas, kad dabartinis JAV prezidentas ir jo komanda adekvačiai vertina situaciją ir naudoja griežtą retoriką tik tam, kad sukurtų "sugrįžtančios Amerikos" vaizdą, o realybėje susilaikys nuo radikalių žingsnių.
Šiame kontekste reikėtų pažymėti, kad net amerikiečių ekspertai, vertindami Baideno kalbą, atkreipė dėmesį į kietą jos toną (ypač Rusijos atžvilgiu), bet patarė palaukti konkrečių žingsnių ir jų rezultatų.
Pavyzdžiui, JAV vadovas pažadėjo užbaigti karą Jemene (matyt, tikėdamasis pradėti prezidentavimą nuo lengvos "sėkmės istorijos"). Tačiau žymiai svarbesni yra kiti indikatoriai, tokie kaip "Šiaurės srauto 2" dujotiekio likimas, susijęs su transatlantinių santykių perspektyvomis, Ukrainos konfliktas, nuo kurio labai priklausys JAV santykiai su Rusija, Amerikos politika Honkongo ir Taivano atžvilgiu, kuri parodys jos požiūrį į dialogą su Kinija.
Tam tikru naujo Jungtinių Valstijų kurso lakmuso popierėliu gali tapti ir Baltijos regionas. Jeigu Vašingtonas pats ir/ar per NATO suaktyvins jo militarizavimo procesą (pavyzdžiui, padidins savo ir/ar Aljanso karių bei pratybų skaičių jame, sustiprins jo oro gynybą papildoma ginkluote ir pan.), tuomet galima bus teigti, kad jis iš tiesų nusprendė "pakelti statymus" (angl. "raise the cost") santykiuose su Rusija.
Lietuvą tai, žinoma, pradžiugins, bet bėda ta, kad tokie veiksmai gali baigtis rimtu kariniu incidentu, galinčiu peraugti į karinį susidūrimą ir, neduok Dieve, konfliktą. Ir tokiu atveju pirmiausia nukentės Baltijos valstybės ir visa Europa, o ne Amerika, kuri gerai moka pradėti konfliktus ir vėliau ne spręsti juos, o kurstyti iš šalies svetimomis rankomis savo naudai.
Šiame kontekste belieka tikėtis, kad pasitvirtins variantas, jog Vašingtonas daug kalbės, bet mažai darys. O jeigu ir darys, tai ne Baltijos regione ar Ukrainoje, o kur nors Artimuosiuose Rytuose ar Rytų Azijoje. Yra toks pasakymas: bijoti reikia ne tų, kurie garsiai šaukia, o tų, kurie tyli. Štai ir patikrinsime.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
