Pastarųjų veidu, kaip žinia, tapo Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininku paskirtas "profesionaliu gėjumi" save vadinantis Laisvės partijos deputatas Tomas Vytautas Raskevičius. Nors pastarasis džiaugiasi patekęs į Seimą, prieš jį ir jo keliamas iniciatyvas sujudo tradiciškiau orientuoti mūsų visuomenės sluoksniai...
Nepamirškime, kad į minėtąsias Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigas šis veikėjas taikėsi dar iki patekimo į Seimą; o štai jas užėmęs, atvirai pareiškė sieksiąs įvesti tokį vienalyčių partnerysčių institutą, kuris laiduotų seksualinių mažumų atstovams teisę ne tik į bendrų turtinių reikalų įforminimą, bet — dar daugiau — ir į vaikų auginimą.
Žinoma, tiek Raskevičiui, tiek jo bendraminčiams (kurie, šiuo požiūriu, yra ne tik Laisvės partijos ar Liberalų sąjūdžio, bet ir TS-LKD, ir LSDP gretose) siekiamybė — netgi ne partnerysčių, bet vienalyčių "santuokų" įteisinimas. Tačiau šiam užmojui trukdo 38-asis galiojančios 1992 m. Konstitucijos straipsnis, kuriame parašyta, kad santuoka "sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu".
Ir kadangi Konstitucijos pataisą "prastumti" žymiai sunkiau, o, be to, pati visuomenė šia prasme dar "nepribrendusi", LGBT darbotvarkės šalininkai Lietuvoje pirmiausia sieks atitinkamų partnerysčių.
Prieš Raskevičių — daugiau nei 250 tūkst. piliečių parašų surinkusi peticija
Ir nors Lietuva sėkmingai asimiliuojama Vakarų, kur štai tokia politika ne yra nebe šiaip mada, o labai rimtas projektas, kuris tiek ES, tiek masinės informacijos priemonių, tiek visokių sorošinių kontorų agresyviai propaguojamas ir pas mus, dauguma lietuvių tautos šios "naujovės" nepriima.
Šviežiausias ir, be to, politiškai aktualiausias šios tiesos pavyzdys — neseniai, reaguojant į Tomo Vytauto Raskevičiaus veiksmus, paskelbta peticija dėl šio veikėjo pašalinimo ir iš Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų, ir iš minėtojo komiteto apskritai. Peticija šiandien turi per 250 tūkstančių parašų ir todėl nebegali būti ignoruojama...
Ir nėra: į peticiją reaguoja tiek politikai, tiek sisteminė žiniasklaida (LRT, "Delfi", "15 min", TV3 ir pan.): vieninga linija tokia, kad čia, atseit, joks ne liaudies žodis, bet kad tiesiog reiškiasi kažkokia neaiški grupė, siekianti kiršinti visuomenę ir stabdyti, atseit, vakarietišką Lietuvos pažangą...
Tiesa, demokratijos — kiek tokia deklaruojama — požiūriu, toks cinizmas atrodo mažų mažiausiai ironiškai: minėtoji peticija, surinkusi per ketvirtį milijonų parašų, surinktu visuomenės palaikymu lenkia ne tiktai patį Raskevičių (beje, 2020 m. rinkimuose vienmandatėje apygardoje pralaimėjusį ir į Seimą patekusį grynai sąrašiniu pagrindu), bet ir visą Laisvės partiją, kuriai pastarasis atstovauja.
LGBT ir priverstinės "tolerancijos" perlai Lietuvoje
Šiuo požiūriu vertėtų pridurti ir tai, kad vadinamųjų LGBT teisių ir šiaip priverstinės "tolerancijos" fronte vyksta ir kiti, ne mažiau įdomūs dalykai: štai tai pačiai Laisvės partijai atstovaujanti teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska ne tik siekia įteisinti lyties keitimą, bet, dar daugiau, pasirūpinti, kad būtų baudžiami vadinamieji "neapykantos nusikaltimai" pagal 170-ąjį Baudžiamojo kodekso straipsnį...
Tokiame kontekste įsidėmėtina ir šių metų sausį prasidėjusi istorija dėl vieno socialiniuose tinkluose pasklidusio vaizdo įrašo: pastarojo autoriai (nei tapatybių, nei veidų neatskleidžiantys anonimai), išsakę griežtą poziciją dėl tradicinės šeimos sampratos ir prieš seksualinių mažumų privilegijavimą, priešais kamerą sudegino vaivorykštinę LGBT vėliavą. Ir štai netrukus prieš minėtojo klipo autorius pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl, atseit, neapykantos kurstymo...
Ikiteisminį tyrimą "palaimino" ir žiniasklaida (tiek LRT, tiek TV3, tiek "Lryte" netrūksta tariamus "kurstytojus" smerkiančių straipsnių bei siužetų), ir toji pati ministrė, kurios manymu, tokie veiksmai reikalingi, norint pagaliau užkardyti Lietuvoje ir taip "nevaldomą" neapykantos sklaidą.
Tuo tarpu — grįžtant prie minėtosios peticijos — pastarąją prolandsbergiškas "influenceris" Romas Sadauskas-Kvietkevičius komentuoja kaip galimybę potencialiems darbdaviams fiksuoti, atseit, "neandertalietiško" mąstymo atstovus (t. y. nepritariančius vienalyčių partnerysčių bei "santuokų" politikai piliečius) ir užkirsti jiems tiek karjeros, tiek kitus kelius. Ir, kad ir keista, nei už neapykantos kurstymą, nei ką kita pastarasis priekaištų nesulaukia...
Ir tai — pabrėžkime — vyksta šalyje, kurios piliečių absoliuti dauguma nepritaria nei vienalyčių "santuokų", nei LGBT idėjoms apskritai ir, be to, šalyje, kuri save įvardina kaip "demokratinę" (vadinasi, užtikrinančią atitinkamą minties ir žodžio laisvę).
Kas toliau?
Turint tai omeny, galima paklausti: o kodėl, jei jau Lietuva tokia demokratiška (ir jei jau liberalai, kokiu save laiko Raskevičius ir Ko — tai demokratijos korifėjai...), negalima imti ir surengti referendumo tiek vienalyčių partnerysčių, tiek kitais iš LGBT ideologinės darbotvarkės kylančiais klausimais? Ateitų liaudis ir tartų savo žodį...
Tiesa — visiškai ne tokį, kokio norėtų mūsų liberalai. Ir kadangi jie to pakęsti negali, panašaus referendumo nėra ir, kol kils iniciatyva "iš apačios" — nebus, nes "iš viršaus" referendumai organizuojami tiktai tokie, kokių reikia valdančiajai klasei (kuri, gulėdama Vakarų kišenėje, didžiąja dalimi laimina ir LGBT projektą).
Šitai įtikinamai parodė tiek "krizinės" Kubiliaus vyriausybės reakcija į patariamąjį referendumą dėl Ignalinos AE 2009 metais, tiek "iš viršaus" sabotuotas 2014 m. referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams — buvęs neabejotinu liaudies "apačių" aktyvumo pavyzdžiu.
Ir tokių bei panašių sveikų iniciatyvų žlugimas bus neišvengiamas tol, kol didžioji dauguma mūsų visuomenės taikstysis tiek su seksualinių, tiek kitokių mažumų diktatu, tiek apskritai su neteisybe: vis dėlto, šiame kontekste iniciatyva prieš Raskevičių — teigiamas ženklas, kuris rodo, kad mūsuose, nepaisant visko, vis dar likę sveikų, nesugadintų jėgų. Štai tuo ir pasidžiaukime.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
