Ar europiečiai subrendo būti nepriklausomi

Rusija vėl svarsto galimybę palikti Europos Tarybą, į kurią įstojo lygiai prieš ketvirtį amžiaus

Formaliai ši organizacija nėra susijusi su Europos Sąjunga — ET apima 47 valstybes, 20 daugiau nei ES. Bet šalys, nepriklausančios Vakarų orbitai, tarp jų iš esmės tik dvi — Rusija ir Turkija.

Be Rusijos Europos Taryba iš tikrųjų neteks prasmės — tačiau ir dabar, kai ji vis labiau virsta Vakarų spaudimo Rusijai instrumentu, Rusijos susidomėjimas ja katastrofiškai mažėja. Kodėl Rusijai reikalinga tarptautinė organizacija, veikianti kaip viršvalstybinė organizacija, bandanti ne tik apriboti šalies suverenitetą, bet ir primesti, diktuoti kitų taisykles?

Kaip platforma santykiams užmegzti, dialogas su Europa? Na, todėl būtina ir įmanoma lygiomis sąlygomis kalbėtis su ja kitais formatais — jei tariamai įprasti reiškiniai pavirs atvirai priešiškais.

Tačiau norint užmegzti santykius tarp Rusijos ir Europos, derėtų suprasti, kur link Europa eina: vis didesnės integracijos į vieną supervalstybę link — ar greitai grįš nacionalinių valstybių laikas? Reikia naujų Rusijos ir Europos formatų, ar strategiškai teisingiau būtų sutelkti dėmesį į dvišalius santykius su kiekviena Europos šalimi?

Europos elito nuotaika suprantama — kol kas dauguma jų plėšosi už Europos integracijos gilinimą. Ginčai daugiausia kyla dėl to, kokia suvereni turėtų būti suvienyta Europa: likti suvienytų Vakarų dalimi, jaunesniuoju partneriu net ne JAV, o Atlanto viršvalstybiniame projekte, ar prisiimti visą atsakomybę už savo likimą?

Nėra vienybės — jau nekalbant apie tai, kad kai kurie elitai paprastai priešinasi dabartiniam ES keliui (kuris neišvengiamai veda prie nacionalinių valstybių išnykimo), reikalaudamas, kad stipri Europa galėtų susidėti tik iš stiprių suverenių valstybių. Laikui bėgant, nesutarimai tik stiprės — juo labiau, jei santykiai su Rusija (kurie iš tikrųjų yra pagrindinis Europos nepriklausomybės rodiklis) ir toliau blogės veikiami viršvalstybinių, visos Europos struktūrų, taip sustiprindami nacionalistų pretenzijas globalistams. 

Europiečiai pirmiausia turi išsiaiškinti savo supratimą apie vieningą Europą ir jos ateities vaizdą, bet ar jie tai sugeba? Ar jie bent supranta, ką jie kuria v ne tarp globalistiškai nusiteikusios elito dalies, kuri tiesiogiai ragina atsisakyti nacionalinio, o ne europiečių (kodėl ne visuotinio?) prado, bet tarp paprastų europiečių? Antradienį paskelbta visuomenės nuomonės apklausa suteikia atsakymą į šį klausimą.

Europiečių  Prancūzijos Jeano Jaureso fondo ir Vokietijos Friedricho Eberto fondo užsakymu bendrovė "Ipsos" atliko aštuonių šalių gyventojų apklausą, kurioje gyvena trys ketvirtadaliai visų ES gyventojų) buvo klausiama tik apie suverenitetą, tačiau to pakanka  tam, kad būtų galima suprasti nuotaikų skirtumą.

Apklausos duomenys patvirtina, kad dabartinė ES yra naudinga vokiečiams ir jiems tinka. Todėl vokiečiai yra patenkinti, tačiau prancūzai ir italai — ne. 57 proc. vokiečių mano, kad ES yra suvereni, o 64 proc. prancūzų nesutinka.

Jau nekalbant apie tai, kad pats dviejų tautų suveriniteto suvokimas yra labai skirtingas: vokiečiams tai yra "nepriklausomybė", o prancūzams — "karališkoji galia" ir valdžia. Nenuostabu, kad prancūzai pačią suvereniteto sąvoką laiko pasenusia, (kaip ir italai, kurių pozicijos paprastai yra artimos prancūzams) mano, kad žodžių "suverenitetas" ir "Europa"  apskritai nereikėtų vartoti kartu. 41 proc. prancūzų jį vertina teigiamai, palyginti su 63 proc. vokiečių.

Pasirodo, kad dauguma vokiečių sieja save su Europa ir suvereniteto sampratą perkelia iš nacionalinio lygmens į europinį, o daugumai prancūzų, italų (ir ispanų) suverenus vis dar reiškia nacionalinis. Nenuostabu, kad jie nepatenkinti dabartine Europos Sąjunga ir laiko ją nepakankamai suverenia, nes ji ne tik neturi geopolitinės nepriklausomybės, bet yra Vokietijos projektas.

Tuo  tarpu patys vokiečiai, stebėtinai (jei atsižvelgtume į kitų apklausų duomenis, pavyzdžiui, apie požiūrį į Ameriką), Europos Sąjungą laiko nepriklausoma, tiesą sakant, užmerkdami akis jos ribotą suverenitetą užsienio politikoje. Atrodo kaip taip gali būti, kad pati Europos integracija pakeičia daugumos Vokietijos visuomenės kovą dėl nacionalinio suvereniteto. Tai yra, vokiečiai nusprendė atsikratyti amerikiečių (ir šį norą užfiksuoja visos apklausos) ne Vokietijos formatu, bet iš karto visos Europos Sąjungos mastu.

Juokinga tai, kad Rytų Europos šalys (o apklausoje dalyvavo lenkai, rumunai ir lietuviai) šiuo atžvilgiu tapo dar labiau "vokiečiais" nei patys vokiečiai — tarp jų buvo daugiausia tų, kurie laiko dabartinę ES suverenia: 65 , 63 ir 56 proc. 

Iki šiol vokiečiams pavyko išlaikyti aplink save Europą — "Brexit" naudingas vokiečių Europos integracijos planams. Nors akivaizdu, kad anglosaksai laikys pirštą ant pulso ir darys viską, kad suvienyta Europa ne tik išliktų ištikima Atlanto vakarų dalimi, bet ir tramdytų Vokietijos stiprėjimą, remiant visoms Berlynu nepatenkintoms šalims. 

O vokiečiai dės viltis tiek į euroskeptikų ir nacionalinių vyriausybių nesutarimus, tiek į tolesnės europiečių integracijos idėjos palaikymą. Iš tiesų, atsakydami į klausimą, ar būtina stiprinti Europos suverenitetą, 73 proc. apklaustųjų pasakė "taip" — net prancūzai ir italai čia sutarė su vokiečiais. Taip, jie turi skirtingas vieningos Europos vizijas, ypač jos vidinę struktūrą ir jėgų pusiausvyrą tarp ES ir nacionalinių vyriausybių, tačiau bet kokiu atveju jie nori matyti ją nepriklausomą tarptautiniuose reikaluose. Ką tai reiškia Rusijai?

Tai, kad pagrindinė kova už Europą vyksta viduje — ir vis dar susivienijusiuose Vakaruose. Kuris iš trijų Europos ateities variantų — vis labiau centralizuota ES kaip Vakarų dalis, suvereni Europos Sąjunga ar pusinės eliminacijos laikas (integracijos silpnėjimas) — išsipildys vidutinės trukmės laikotarpiu, pirmiausia priklauso nuo pačių europiečių (tiksliau, nuo vidinės elito kovos).

Visos galimybės yra naudingos Rusijai, išskyrus pirmąją, ir ji yra vienintelė, kuriai įgyvendinti būtina palaikyti labiausiai konfliktiškus Rusijos ir Europos santykius. To nereikia nei rusams, nei europiečiams — bet Rusija nesieks priversti ir draskytis, be to, jokia trečioji jėga negali turėti įtakos Rusijos pozicijai. Tačiau europiečiams teks apsispręsti — ne dėl Rusijos, bet dėl savo sampratos ir, svarbiausia, noro įgyti suverenitetą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.