Pikas 2040 metais: kaip Rusija sieks, kad jai mokėtų už dujas

Nepaisant gerai žinomų tendencijų, susijusių su atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra ir taip vadinamuoju energetiniu perėjimu, suskystintos gamtinės dujos (SGD) vis dar turi gerų perspektyvų

Pagal daugumą prognozių, pasaulinis dujų paklausos pikas (po kurio paklausa stagnuos arba lėtai mažės) bus maždaug 2040 metais. Tikriausiai "dujų pikas" bus artimas SGD paklausos pikui. Nors gali būti, kad "SGD pikas" įvyks šiek tiek vėliau: dėl to, kad kai kuriuose regionuose po 2040 metų nuosava gamyba kris greičiau nei mažės paklausa, reikės papildomų SGD. Kodėl visa tai svarbu, aptarsime toliau.

Vienaip ar kitaip, iki 2040 metų dar yra beveik dvidešimt metų, ir iki to laiko dauguma analitinių agentūrų prognuzuoja, kad vyks žymus pasaulio SGD gamybos kiekio, kuris dabar siekia apie 375 mln. tonų per metus, augimas (optimistiškiausiais scenarijais — padvigubės). Kelios gamyklos jau statomos, o Kataras neseniai priėmė galutinį investicinį sprendimą statyti gamyklas dar 33 milijonams tonų sumai. Tuo pačiu metu kai kurie gamybos įrenginiai pasens arba dujų telkinyse, esančiuose prie gamyklų, baigsis dujos. Kaip rezultatas, kad užtikrintų paklausos augimą per ateinančius dvidešimt metų, būtina pastatyti mažiausiai 400 milijonų tonų naujų suskystinimo pajėgumų. Daugelis eksportuojančių šalių, įskaitant Rusiją, nori dalyvauti "finalinėse lenktynėse". Kodėl lenktynės yra finalinės, suprantama — net ir pasiekus dujų paklausos piką, daugelis SGD gamybos įrenginių vis tiek galės veikti dešimtmečius, nors kai kuriems iš jų teks tiekti dujas iš naujų tlkinių (kaip dabar vyksta senose gamyklose Egipte). Bet naujos suskystinimo gamyklų statybos nereikės arba jos reikės minimaliais kiekiais.

Pagal Rusijos energetikos strategiją iki 2035 metų Rusijoje gali būti gaminama iki 140 milijonų tonų SGD (dabar — 30 milijonų tonų per metus, ketvirta vieta pasaulyje), nors, gali būti, jog realūs skaičiai bus mažesni. Šiandien Rusijoje paskelbta skirtingu laipsniu apie daugiau nei 200 milijonų tonų naujų pajėgumų sukurimą.

Pakartokime: tik 400 milijonų tonų pajėgumų (o gal ir mažiau, nes bet kokia prognozė — tai tik prognozė) reikia padalinti tarp visų dalyvių. O tai ir Afrika, dar šiek tiek papildomai iš Kataro, Kanada, kitos šalys ir, žinoma, JAV. Pavyzdžiui, "Rystad Energy" prognozėje daroma prielaida, kad Šiaurės Amerika turės liūto dalį prieaugio — 222 milijonus tonų pajėgumų, tuo metu Rusija gaus "juokingas" 41 milijoną tonų (tuo tarpu "Arktik SGD 2" projektas, numatantis 20 milijonų,  jau statomas, tai reiškia realus prieaugis sieks tik 26 milijonus tonų). "Shell" prognozė labiau palanki Rusijai — priskiria jai 65 mln. prieaugio. Trumpai tariant, neaiškumų yra daug, o konkurencija bus rimta.

Tačiau Rusijos užduotis prisijungti prie SGD lenktynių neturėtų tapti savaiminiu tikslu. Gaunant pajamų iš dujų atsargų, reikia gauti ir naudos savo ekonomikai.

Yra dvi pagrindinės tokios naudos: pirma, mokesčiai ir, antra, daugiklio efektas, kai gamybai naudojama rusiška įranga. Užduotį maksimaliai išnaudoti vidaus įrangą reguliatorius iškėlė dar prieš kelerius metus.

Po to "Novatek" pradėjo dirbti su palyginti maža (0,9 mln. tonų) ketvirtosios "Jamal SGD" linija, kuri remiasi savo sukurta suskystinimo technologija ("Arkties kaskada") ir įranga. Iš pradžių liniją buvo planuojama paleisti 2019 m. pabaigoje, tačiau po kelių atidėjimų tik dabar prasidėjo bandomoji SGD gamyba.

Buvo numatyta, kad panaši technologija bus toliau naudojama dar viename projekte, "Obsko SGD", kurio pajėgumas didesnis. Tačiau naujausios žinios rodo, kad "Novatek" gali atsisakyti "Arkties kaskados" naudojimo vidutinio tonažo "Obsko SGD", pakeitęs jį "Linde" technologijomis.

Priminsime: statomas didelio masto projektas "Arktik SGD 2" taip pat veiks "Linde" technologijomis. Jei įvyks atsisakymas nuo "Obsko SGD" technologijos, perspektyvos išplėsti savo pačių kurinius vėlesniems projektams bus atidėtos dar ilgesniam laikotarpiui. Visapusiško bendradarbiavimo tarp Rusijos dujų kompanijų šioje srityje, kurį dar prieš kelerius metus bandė pasiekti Energetikos ministerija, įgyvendinti nepavyko.

Taigi, situacija yra tokia. Iš vienos pusės, laiko naujų projektų įgyvendinimui liko nedaug, o nuosavų technologijų plėtra pasirodo negreitas procesas.

Tai veda mus į tam tikrą kelio šakelę: kas teisingiau — pasinaudoti savo pačių sugalvotomis ir visiškai užbaigtomis technologijomis ir pastatyti gamybą geriausiu atveju po dešimt metų? (Greičiau net vėliau — juk tik statybos vyksta ketverius-penkerius metus, neskaitant daugybės projektavimo darbų ir patvirtinimų.) Tai reiškia, kaip minimumas praleisti dalį rinkos ar net gauti rizikas, susijusias su tuo, kad gamyklos nespės atsipirkti. Taip, gali būti, kad "dujų pikas" iš tikrųjų įvyks vėliau nei 2040 m., tačiau tai vėlgi tikimybių ir rizikos klausimas. Alternatyva — naudoti užsienio įrangą su visais akivaizdžiais minusais Rusijos inžinerijos pramonei.

Aišku, kad realybėje bus kažkas vidutinis. Tačiau kol kas visi suplanuoti projektai greičiausiai bus pagrįsti svetimais kuriniais. Neseniai tapo žinoma, kad didelis projektas "Jakutskij SGD" naudos JAV "Air Products" technologijas.

O "Baltijskij SGD" renkasi tarp generalinių rangovų pasiūlymų: "Linde" (turi savo suskystinimo technologiją) ir "Technip" (ši įmonė planuoja naudoti JAV "Air Products" technologiją).

Tai, kad mes čia ir ten girdime apie "Air Products" — nenuostabu, nes pagal jos technologijas veikia dauguma visų SGD gamyklų pasaulyje. Šiomis aplinkybėmis JAV gauna naudą iš visų SGD projektų pasaulyje plėtros, kad ir kur jie būtų. Pavyzdžiui, neseniai patvirtintoje SGD gamykloje Meksikoje bus tos pačios bendrovės technologijos, o suskystinimo linijos "širdis" — kriogeninis šilumokaitis — bus pagamintas gamykloje Floridoje.

Žinoma, SGD gamyklos statybos rangovai yra suinteresuoti "paketinio sprendimo" tiekimu, kur užsienio technologijas papildo užsienio pagrindinė ir antrinė įranga. Bet jei importuojamų technologijų atveju negalima išvengti pagrindinės įrangos pirkimo užsienyje (pavyzdžiui, to paties pagrindinio šilumokaičio), tai papildomos įrangos atžvilgiu galimi variantrai.

Dabar kai kurie nauji Rusijos SGD projektai, greičiausiai, prašys tas ar kitas nuolaidas, nes rinka yra labai konkurencinga. Logiška susieti jų teikimą su lokalizacijos lygiu. Kad tokiu būdu paskatinti tiek vidaus, tiek Vakarų įmones plėsti gamybą ir kurti bendras įmones šalies viduje.

Pavyzdžiui, anksčiau buvo pranešta, kad "Arktik SGD 2" įrangos lokalizacijos lygis bus 70–80%, tuo metu "Jamal SGD" — buvo tik 30%. Nors abiem atvejais suskystinimo technologijos yra užsienio. Tiesa, čia vis dar kyla klausimų dėl vertinimo metodo, tačiau dinamika yra akivaizdi.

Reikia suprasti, kad pačioms įmonėms daug patogiau naudoti užsienio įrangą. Viskas ten buvo daug kartų išbandyta ir nėra suprantamų rizikų, susijusių su novatorišku vidaus produktų naudojimu.

Tiesa, dar vienas aspektas lieka už mūsų samprotavimų ribų: rizika dėl galimų Vakarų technologijų naudojimo apribojimų. Dabar ši rizika auga, o, pakartosime, pagrindinė licencijos išdavėja pasaulyje yra Amerikos įmonė. Vokiškos "Linde" technologijos naudojimas gali neišspręsti problemos. Ir ne tik todėl, kad vis dar yra mažai veikiančių didelio masto gamyklų, naudojančių šią technologiją. Bet ir todėl, kad "Linde" susijungimas su JAV "Praxair" 2018 metais daro šią bendrovę jautria galimoms sankcijoms.

Apibendrinkime.

Yra: daug inercijos SGD projektuose, kai laikotarpis nuo idėjos iki paleidimo gali siekti dešimtmetį, artėjančio "dujų piko" per ateinančius dvidešimt metų fone. Laiko lieka nedaug. Todėl nėra lengvo sprendimo. Būtina eiti siauru keliu, stengiantis kuo labiau įtraukti nuosavą įrangą (galbūt susieti tai su lengvatų suteikimu), bet nepraleisti rinkoje likusio lango. Tačiau kol kas, kaip matyti iš to, kas išdėstyta auksčiau, visi artimiausi projektai, kuriuos ketinama įgyvendinti, numato užsienio sprendimus dėl suskystinimo — ir čia gali būti kalbama tik apie galimą dalies susijusios įrangos vietinę gamybą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija