Karšta-šalta: kaip amerikiečiai formuoja pasaulį žaisdami klimato tema

Prieš 30 metų pagrindinė siaubo istorija buvo "naujasis ledynmetis", ir ją palaikė lygiai tie patys leidiniai ir televizijos kanalai, kurie šiandien žmoniją gąsdina visuotiniu atšilimu

Pasaulio ekranuse 2004 metais pasirodęs Rolando Emericho (Roland Emmerich) populiariausias filmas "Diena po rytojaus" (angl. "The Day After Tomorrow") turėjo viską, už ką mėgstame katastrofos filmus: prabangiai nufilmuotos masinės žmonių mirties ir titaniškų sunaikinimų scenos, melodramatiška istorija, graži muzika ir didvyriška pergalė prieš sunkumus finale.

"Diena po rytojaus" puikiai žiūrimas ir šiandien, tačiau morališkai jis yra pasenęs ir netgi gali būti laikomas "toksišku". Reikalas tas, kad ji rodo katastrofą, kuri sunaikins žmoniją dėl visuotinio atšalimo. Filmas sukurtas pagal knygą "Ateinanti pasaulinė superaudra" (angl. "The Coming Global Superstorm") — prieš 30 metų tokių knygų apie tai, kaip planeta sušals, buvo vežimas ir nedidelis vežimėlis.

Neatsitiktinai kovotojų su visuotiniu atšilimu gretos šiandien verbuojamos iš vaikų ir jaunimo. Vyresnio amžiaus žmonės puikiai prisimena, kad pagrindinė aštuntojo ir devintojo dešimtmečio siaubo istorija buvo būtent "naujasis ledynmetis". Ją palaikė lygiai tie patys leidiniai ir televizijos kanalai, kurie šiandien mus gąsdina atšilimu.

Tema iškilo dar 1960-ųjų pabaigoje ir buvo palaikoma tokiu pat intensyvumu kaip ir šiandien. "The New York Times", 1969 m.: "Mums liko dvidešimt metų". "The Guardian", 1974 m.: "Ledynmetis artėja vis greičiau". Netrukus visi grūdai žus ir mes neturėsime ko valgyti. Bet dar anksčiau liksime be geriamojo vandens. Venecija nuskęs, Maldyvai nuskęs, Niujorkas, lyg Naujoji Atlantida, nuguls į vandenyno dugną. Iki 2000 metų visa planeta bus padengta ledu.

O kaip gi mokslas? O, jis bėgiojo progreso priešakyje, surasdamas vis daugiau neginčijamų "mokslinių" įrodymų, kad visuotinis atšalimas bus greitas ir baisus: "Mes visi mirsime".

Mokslininkai rašė monografijas, rengė seminarus ir kreipėsi į valdžios institucijas: "Gerbiamas pone Prezidente! — 1972 metais Prezidentui Niksonui parašė žymūs Brauno universiteto veikėjai. — Žinodami apie jūsų rūpestį viso pasaulio ateitimi, turime jus informuoti apie <...> didelę klimato pokyčių tikimybę tokiu mastu, su kokiu civilizuota žmonija dar nesusidūrė... Atšalimas vystosi sparčiai..."

"Visuotinis atšalimas" iškart tapo ginklu šaltajame kare. Būtent tuo metu Tarybų Sąjunga rekordiniais tempais plėtojo savo naftos pramonę ir pradėjo išgauti dujas. O Vakarų partneriai nukentėjo nuo labai išaugusių naftos kainų, kurias arabų šalys joms užtikrino 1973 metais.

Išėjo, kad Rusijos komunistai laisvai pumpuoja naftą Sibire ir netgi pardavinėja ją visame pasaulyje. O prezidentas Niksonas tuo pačiu moko amerikiečius griežto taupymo — kas antrą dieną pildyti automobilius, greitkelyje išvystyti ne didesnį kaip 100 kilometrų per valandą greitį, išlaikyti temperatūrą namuose ne aukštesnę nei +18 ir mažiau skristi lėktuvais.

Pasaulinio atšalimo mitas paprastai ir aiškiai pateisino būtinybę užgrobti TSRS gamtos išteklius. Nesąžininga, kai pas rusus žiemą šilta namuose, o pas amerikiečius — ne.

Vėliau šios legendos atšaka tapo "branduolinė žiema". Pasaulis, padengtas radioaktyviais pelenais ir mirtinais debesimis, megapolių griuvėsiai, ant kurių ropoja mutantai, "mirusio žmogaus laiškai". "Branduolinė žiema" buvo sėkmingai panaudota siekiant politiškai spaudžiant Tarybų Sąjungą, reikalavimai vienašališkai sumažinti branduolinių ginklų kiekį ir visokių nuolaidų reikalavimai. Kur dabar visos šios baisios pasakos?

2006 metais — praėjus vos dvejiems metams po "Dienos po rytojaus" premjeros — Kanų kino festivalyje buvo pristatytas dokumentinis filmas "Nepatogi tiesa". Jos įkvėpėjas, rėmėjas ir pagrindinis veikėjas buvo kilnaus Amerikos politinio klano atstovas, buvęs JAV viceprezidentas Albertas Goras (Albert Gore). Kitais metais jis gavo Nobelio premiją už filmą. "Tiesa" buvo — staiga — ta, kad visos mūsų bėdos kyla dėl globalinio atšilimo.

Ir tarsi pagal žodinį įsakymą tie patys "The New York Times" ir "The Guardian", "CNN" ir "BBC" pradėjo skelbti naują Amerikos administracijos darbotvarkę. Dėl žmogaus veiklos padidėja anglies dioksido išmetimai į atmosferą. Tai veda prie atšilimo. Atšilimas — tai blogai. Kodėl? Neklauskite. Kariniame jūrų laivyne toks gerai sukoordinuotas posūkis vadinamas "visi staiga".

Vėl paaiškėjo, kad "mes visi mirsime". 2009 metais Didžiosios Britanijos princas Čarlzas žmonijai davė aštuonerius metus. 2013 metais "The Guardian" pareiškė, kad per dvejus metus Arktika ištirps.

Mokslininkai suskubo aptarnauti naują darbotvarkę. Vėlgi seminarai, konferencijos, kreipimaisi į prezidentus. Visa tai paskatino pirmaujančias šalis pasirašyti Kioto protokolą ir Paryžiaus klimato susitarimą, nors daugelis ekspertų iki šiol griežtai kritikuoja globalinio atšilimo mitą.

Naujasis amerikiečių mitas, kaip ir pasaulinio atšalimo legenda, turi grynai ekonominę logiką. Tai bandymas sunaikinti konkurentus. Nėra nieko lengviau nei pažymėti kviečius ir dujas iš Rusijos kaip prekes, turinčias "anglies pėdsaką", ir išstumti jas iš rinkos, vietoj jų primetant savąsias.

O geopolitinį klimato atšilimo pagrindą ką tik visiškai atvirai suformulavo "klimato karalius" Džonas Keris (John Kerry): "Nė viena vyriausybė nesugebės pati išspręsti šios (klimato — Sputnik) problemos... Sprendimas ateis tik iš privačiojo sektoriaus... Vyriausybių užduotis — sudaryti visas sąlygas privatiems prekybininkams... Už tai mes kovosime kaip kare".

Paprasčiau tariant, suverenioms vyriausybėms siūloma atiduoti savo galias privačioms korporacijoms. Tokioms kaip, pavyzdžiui, korporacija "Heinz", kurios paveldėtoja yra Džono Kerio žmona.

Nacionalinėms vyriausybėms pretenzijas turi, tikriausiai, visos pasaulio tautos. Valdžios peikimas virtuvėje — mėgstamiausias milijardų žmonių pomėgis. Tačiau korporacijų savininkai, kurie šiandien siūlosi būti viso pasaulio lyderiais, pastaruoju metu demonstruoja didžiulį neadekvatumą.

Elonas Maskas, pavyzdžiui, žada po kelerių metų panaikinti kalbą kaip komunikacijos priemonę. Mormonų milijardierius Trevoras Miltonas (Trevor Milton) aktyviai reklamuoja vandenilį — vieną iš sprogiausių dujų pasaulyje — kaip madingą naują kurą.

Bilas Geitsas finansuoja egzotiškus kovos su visuotiniu atšilimu projektus. Pagal vieną iš jo iniciatyvų, siūloma į skrydį paleisti tūkstančius lėktuvų, kad jie į atmosferą išleistų tonas kreidos. Ši uždanga paslėps nuo mūsų Saulę, ir tada tikrai atšals visoje Žemėje. Niekas, tiesa, neaugs ir nebus ką valgyti, užtai ir atšilimas sustos, juk tiesa? Ne, tai ne juokas, šį ir panašius projektus rimtai apskaičiuoja Harvardo universiteto mokslininkai.

Dabar milijardierių sumanymai atrodo tiesiog juokinga beprotybė. O kas bus, jei šiems vaikinams tikrai pavyks ateiti į pasaulio valdžią? Tada niekam maža nepasirodys.

Apie visa tai būtų verta prisiminti šių metų balandį numatyto klimato aukščiausiojo lygio susitikimo išvakarėse. Amerikiečiai žino, kaip bet kokią idėją paversti masinio sunaikinimo ginklu. Įskaitant seną gerą gamtos apsaugos idėją.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija