Mokslininkai nustatė pagrindinį ilgaamžiškumo veiksnį

VILNIUS, balandžio 11 — Sputnik. Beveik 20 metų trukmės laukinių avių tyrimo Škotijoje rezultatai parodė, kad telomerų ilgis, kurį daugiausia lemia genetika ir paveldimumas, koreliuoja su gyvenimo trukme, o ne su jų išgyvenimu, kuris priklauso nuo gyvenimo sąlygų ir aplinkos. Straipsnis buvo paskelbtas žurnale "Proceedings of the National Academy of Sciences". 

Telomerų ilgis — chromosomų galai — laikomas svarbiu bendrosios sveikatos ar senėjimo biologiniu žymekliu. Kuo trumpesni telomerai, tuo didesnė mirties rizika — tai yra universali taisyklė visiems stuburiniams gyvūnams. Tačiau iki šiol nebuvo visiškai aišku, kas dar labiau veikia telomerus — paveldimumas ar išoriniai veiksniai.

Norint išspręsti šį klausimą reikia ilgalaikių stebėjimų kelių kartų gyvenime, o tokius tyrimus žmonėms sunku atlikti. Todėl mokslininkai iš Norvegijos, Didžiosios Britanijos ir Kanados, vadovaujami Danielio Nussey iš Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto Biologijos instituto savo stebėjimams pasirinko trumpesnio gyvenimo rūšį — uždarą Škotijos salose gyvenančių laukinių avių populiaciją.

Beveik dvidešimt metų autoriai rinko duomenis, o tada, naudodamiesi daugiamatiniais kiekybiniais genetiniais modeliais, analizavo ryšį tarp telomerų ilgio, jų išsaugojimo ir tolesnio gyvūnų išgyvenimo, atsižvelgiant į įvairius veiksnius.

Dėl to paaiškėjo, kad gyvenimo trukmė koreliuoja su telomerų ilgiu ir nekoreliuoja su jų išsaugojimu, tai yra išeikvojimo laipsniu. Šiuo atveju pirmasis parametras yra tiesiogiai susijęs su genetiniu paveldėjimu, o antrasis — su aplinkos veiksniais, tokiais kaip stresas ar mityba.

"Mes neradome jokių įrodymų, kad telomerų išsekimas yra susijęs su padidėjusia mirtingumo rizika", — rašo autoriai. "Vietoj to mes nustatėme, kad asmenų vidutinio telomerų ilgio skirtumai yra susiję su ilgesne gyvenimo trukme. Mūsų analizė rodo, kad ši koreliacija tarp vidutinio telomerų ilgio ir individualus gyvenimo laikotarpis turi genetinį pagrindą".

Autoriai mano, kad jų atradimas rodo svarbų genetikos vaidmenį kontroliuojant ilgaamžiškumą ir pažymi būtinybę tęsti tyrimus, nagrinėjant evoliucinį šios kontrolės aspektą.