Vakarų politika Rusijos atžvilgiu: judėjimas tomis pačiomis vėžėmis

Rusijos santykių su Vakarais eskalavimas, kai Rytų Europa šiuo metu rodo ypatingą uolumą ir neketina sulėtinti tempų, sako apžvalgininkė Irina Alksnis

Čekija, Latvija, Lietuva išsiunčia Rusijos diplomatus; po to Lenkija sušaukė internetinį Višegrado grupės susitikimą "Rusijos klausimu", kuriame dalyvaujančių šalių ministrai pirmininkai priėmė deklaraciją Čekijos Respublikai paremti; Rumunija paskelbė persona non grata Rusijos karo atašė padėjėją; Italiją įžeidė tai, kad Maskva grąžino diplomatą; Didžioji Britanija dar 14 žmonių padidino sankcijų Rusijai sąrašą. Ir tai nėra visas įvykių sąrašas.

Tačiau Rusija nelieka skolinga. Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas padarė itin "nuodingą" pareiškimą, įtardamas Čekiją pažeidus tarptautinių susitarimų normas. Visų pirma, kalbama apie ginklų prekybos susitarimą — Prahoje daromi pernelyg "painūs" ir "emocingi, ne itin protingi" pareiškimai apie pačius ginklų sandėlius Vrbeticoje, kur 2014 metais įvyko sprogimai.

Tai, kas vyksta, sukelia dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, neįmanoma nepastebėti reikšmingo Rusijos valdžios pozicijos griežtėjimo, palyginti su 2010-ųjų vidurio įvykiais. Tuo metu daugelį erzino Maskvos pabrėžtinai rami retorika iš serijos "Vaikinai, gyvenkime draugiškai", kurioje kai kuriems net pavyko įžvelgti pasirengimą nusileisti ir tiesiog defetizmą. Taigi, susidarius dabartinėms aplinkybėms, Maskvos viešas griežtumas sulaukia palyginti plačios visuomenės paramos.

Kita vertus, pačioje Rusijoje yra pakankamai nepatenkintų piliečių, manančių, kad dabartinis Kremliaus griežtumas yra nepakankamas — vien todėl, kad Vakarai demonstruoja tokį absurdo ir rusofobijos lygį, kad atrodo nereikalinga ir nenaudinga tęsti bet kokį, net karščiausią dialogą. Esant dabartinei situacijai, jie mano, kad teisingiausia būtų visiškai atsisakyti bet kokios sąveikos ir dialogo su Vakarais, kol nutrūks diplomatiniai santykiai — tol, kol ta pusė grįš prie sveiko proto.

Kaip specagentai? Vėl specagentai?

Ši pozicija yra visiškai suprantama. Apie ką ir kaip galima kalbėti su valstybėmis, kurios platina istorijas apie du nepakeičiamus "specialiuosius agentus Petrovą ir Boširovą", kurie nuodija Skripalius Anglijoje ir sprogdina ginklų sandėlius Čekijoje, taip pat apie nuostabų cheminį ginklą "Novičiok", kurį masiškai naudoja Kremlius, bet nieko nepavyksta nužudyti?

Taigi, emocijų lygmeniu tokie svarstymai yra visiškai suprantami, tačiau vien racionaliai apsvarsčius jie nuo to netampa teisingi.

Interneto diskusijose yra reiškinys, vadinamas "Godvino dėsniu". Tas, kas pirmas palygino oponentus su naciais ar Hitleriu, pralaimėjo — vien dėl to, kad šio argumento griebiamasi tada, kai nebėra jokių kitų argumentų.

Kažką panašaus galima pasakyti ir apie politiką: diplomatinių santykių nutraukimas yra paskutinis užsienio politikos instrumentas (tada lieka radikaliausi variantai, pavyzdžiui, kariuomenė). Ir jis dažnai liudija šalies, kuri jį panaudojo, silpnumą, o ne stiprybę.

Ir jei pažvelgtumėte į situaciją būtent iš visų užsienio šalių turimų užsienio politikos priemonių rinkinio, tada tai, kas vyksta, atrodo labai įdomu ir aišku.

Rusija lošia ilgai

Esmė ta, kad Vakarai tiesiog išnaudojo savo galimybes daryti spaudimą Rusijai — ir dabar jie priversti griebtis žingsnių, kurie atrodo mažų mažiaisiai keisti, o daugiausiai — kaip sunkus kliedesys. Ne, žinoma, teoriškai vis dar yra daugybė veiksmų ir sprendimų, kuriuos būtų galima panaudoti prieš Maskvą, tačiau akivaizdu, kad taikant realybėje, jie yra nepriimtini Vakarų partneriams.

Bene ryškiausias to pavyzdys yra situacija su pagarsėjusia SWIFT tarptautine mokėjimo sistema. Daugelį metų tam tikros pajėgos reikalavo Rusiją atjungti nuo jos. Per šį laiką Rusijos Federacija sukūrė savo finansinių ryšių sistemą, todėl, net ir įvykus tokiam atsijungimui, tai nesukels mirtinų pasekmių. Ir nepaisant visų Maskvos krizių ir kaltinimų fantasmagoriškiausiais nusikaltimais, Vakarai neatsieja jos nuo SWIFT. Matyt, jam labai gaila pinigų, kuriuos šiuo atveju praras.

Galima tik spėlioti, kuo vadovavosi Jungtinės Valstijos ir Europa, kai 2014 metais, kilus krizei santykiuose su Rusijos Federacija, jos iš karto ėmėsi sunkiausių turimų kozirių. Be to, tai susiję ir su isterišku žiniasklaidos politinės rusofobijos lygiu, ir su konkrečiais antirusiškais žingsniais, tokiais kaip sektorinės sankcijos, kurios įvedimo metu iš tikrųjų buvo skaudžios tam tikriems Rusijos ekonomikos sektoriams, tačiau dabar padėtis šiek tiek pasikeitė.

Daugeliu atžvilgių tai paaiškina dabartinę Vakarų politikos poziciją, kuri atrodo kaip visiška nesąmonė iš išorės, apjungianti agresyvią retoriką, juokingus kaltinimus ir Maskvos nepaveikiančius apribojimus. Vakarai paprasčiausiai išnaudojo savo priimtinas įtakos Rusijai priemones ir yra priversti kiekvienais metais bėgti senosiomis vėžėmis, kaskart atrodydami vis juokingiau ir tiesiog kvailiau.

Tuo tarpu Rusijos arsenale lieka daug didesnių įrankių atsargų. Taip yra todėl, kad Rusijos valstybės vadovybė neskuba iškart mesti visų savo turimų kozirių ant pasaulio politikos stalo, bet nori ilgesnį laiką lošti politinę partiją.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.