ES siekia savarankiškumo. Kodėl tarp naujų pajėgų sukūrimo iniciatorių nėra Lietuvos

ES valstybės pasiūlė sukurti europines greito reagavimo pajėgas. Taigi, Europoje vis dar gyva savarankiškumo gynybos srityje koncepcija, ir joje nėra Lietuvos

Gegužės 5 dieną "Reuters" parašė, kad 14 ES valstybių, įskaitant Vokietiją ir Prancūziją, pasiūlė sukurti europines greito reagavimo pajėgas (galbūt su laivais ir aviacija), kurios, reikalui esant, galėtų įsitraukti į tarptautinę krizę (padėti demokratiniams režimams, kuriems reikia skubios pagalbos). Praktiškai tai reiškia, kad Europa kaip blokas kariniu būdu galėtų dalyvauti, pavyzdžiui, Libijos ar Sirijos konflikto sprendime.

Kitaip tariant, ES nori pademonstruoti savo kaip "didžiosios galios" statusą ir ambicijas, kurios neatsiejamos nuo karinės galios turėjimo bei naudojimo. Tuo pat metu pažymėtina, kad minėtų 14 šalių branduolį sudaro vadinamosios "Senosios Europos" arba "branduolio" valstybės — Lietuvos ar Lenkijos tarp jų nerasite.

Publikacija pasirodė prieš pat ES šalių gynybos ministrų susitikimą. Oficialiame pranešime apie jo rezultatus rašoma: "Ministrai taip pat kalbėjo apie tai, kad ES reikia turėti visiškai aprūpintas ir parengtas pajėgas greitam reagavimui į krizes. Šiame kontekste buvo aptarta greito reagavimo pajėgų, kurios galėtų būti dislokuotos kaip "pirmas atsakas" aštrios krizės metu, idėja". Kaip tai vertinti?

Jau seniai akivaizdu, kad ES yra ekonominė ir vertybinė ("minkštoji") galia, kuriai trūksta jėgos komponento, jog galėtų tapti pilnaverčiu globaliu galios centru. Galima teigti, kad yra NATO. Bet tai transatlantinis, o ne europinis aljansas, kuriame dominuoja Amerika. Todėl jis netinka kaip karinis savarankiškos Europos instrumentas. Atitinkamai gimė ES kariuomenės idėja, kurią pirmiausiai plėtoja Prancūzija su tyliu Vokietijos pritarimu. Tačiau faktas, kad ši koncepcija yra labai sunkiai realizuojama dėl kelių priežasčių.

Pirma, ES sunku suderinti daugybės skirtingų valstybių interesus. Antra, yra didelis blokas šalių (vadinamoji "Naujoji Europa", kuriai priklauso ir Baltijos valstybės bei Lenkija), kurios nenori realaus europinio karinio savarankiškumo ir mato jį tik NATO rėmuose (būtent todėl tarp greito reagavimo pajėgų sukūrimo iniciatorių nėra Lietuvos). Trečia, kai europiečiai nenori finansuoti aljanso, sunku tikėtis, kad jie skirs daug pinigų kitai karinei iniciatyvai — o pinigų jai reikia daug, kad tai būtų ne butaforinis projektas.

Ypač kalbos apie karinio ES politikos komponento stiprinimą buvo suaktyvėjusios Donaldo Trampo prezidentavimo laikais, nes jam nelabai rūpėjo europiniai reikalai. Kai JAV vadovu tapo Džo Bidenas, buvo sakoma, kad NATO vėl nustums į šalį ES kariuomenės idėją.

Kaip teigia Lietuvos krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas: "Jungtinės Amerikos Valstijos iš Europos na nebuvo išėjusios. Juo labiau per pastaruosius kelis metus jų buvimas Lietuvoje buvo sustiprintas. Ir tą mes akivaizdžiai matom. Taip kad, mūsų požiūriu, Valstijos kaip buvo, taip ir yra Europoje. Bet tie poslinkiai bendravime tarp Valstijų ir Europos Sąjungos iš tikrųjų yra teigiami. Jie teigiamai veikia bendrą santykių dinamiką".

Iš tiesų, visoje Europoje vyksta plataus masto NATO pratybos. Taip pat pažymėtina, kad ES nusprendė įtraukti JAV į europinės karinės infrastruktūros, kuri turi pagerinti NATO pajėgų mobilumą Europoje, projektą. Tačiau, kaip parodė "Reuters" publikacija ir ES šalių gynybos ministrų posėdis, europinės kariuomenės idėja nemiršta, ir ji transatlantinės vienybės gynėjams kaip maža rakštis vienoje vietoje — nelabai trukdo, bet nuolat apie save primena, ir jos niekaip nepavyksta ištraukti.

Suprantama, kad šiandien tikrai per anksti kalbėti apie realų Europos savarankiškumą ir efektyvumą karinėje srityje, bet diskusijų apie tai Briuselyje faktas Baideno valdymo laikais rodo, kad ES santykiai su Amerika nėra idealūs. Todėl Europoje gyva strateginio suvereniteto vizija.

Jos šalininkams labai sunku realizuoti net mažiausius savo tikslus, ir jie nuolat priversti sakyti, kad europinis saugumas neatsiejamas nuo NATO ir Amerikos. Tačiau galima spėti, kad minėtos ES greito reagavimo pajėgų iniciatyvos tikslas yra sukurti instrumentą, kurį galima būtų panaudoti ne tik aljanso rėmuose, bet ir atskirai nuo jo, nepriklausomai nuo JAV nuomonės.

Jeigu paprastai, čia kaip šeimoje žmona (Europa) pasiūlytų vyrui (Amerikai) už jo pinigus nusipirkti didelį bendrą kompiuterį (NATO) ir dar už jo pinigus planšetinį (ES pajėgos), kuriuo teoriškai galėtų naudotis visi, bet kurį realiai planuoja naudoti pirmiausiai ji. Svarbiausia šiuo atveju įtikinti vyrą, kad planšetė reikalinga, ir nusipirkti ją, o po to jau galima bus diskutuoti dėl to, kas ir kada ją naudos.

Apibendrinant, galima teigti, kad prognozės, jog po Baideno pergalės JAV santykiuose su Europa prasidės naujas "medaus mėnuo", nepasitvirtino. Europiečiai neatsisako savo interesų tik todėl, kad dabartinis Amerikos prezidentas kalba apie norą glaudžiau bendradarbiauti su sąjungininkais, ir nauja bendra transatlantinio dialogo schema vis dar formuojasi — ir ne faktas, kad atsiras.

Atitinkamai europinio savarankiškumo (taip pat karinėje srityje) entuziastai, atrodo, stengiasi naudotis proga ir siūlo dalyką, kuris sustiprintų jų strategijos pamatus. Ar jų svajonė kada nors išsipildys, pasakyti sunku. Bet sėkla pasėta ir atkakliai bando išlįsti į paviršių. O toliau jau kaip Dievas duos.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.