Visuomenės veikėjas iš Lietuvos papasakojo apie jo sulaikymą Pergalės dieną

Praėjusį sekmadienį, gegužės 9 dieną, Rusijoje ir visame pasaulyje buvo minima Pergalės diena. Ji buvo švenčiama ir Vilniuje. Tačiau čia, kaip ir kituose miestuose, įvyko incidentų ir provokacijų

Praėjusį sekmadienį, 2021-05-09, ir Rusijoje, ir visame pasaulyje minėta Pergalės diena. Minėta ji ir Vilniuje. Tačiau čia – kaip ir kituose miestuose – neapsieita be incidentų bei provokacijų. Sulaikyti ne tik draudžiamą TSRS atributiką demonstravę, bet ir konkrečiai įstatymo nepažeidę piliečiai.

Tuo tarpu sisteminės žiniasklaidos kanalai skleidė dezinformaciją apie neva Gegužės 9-ąją siautėjusius alkoholikus bei chuliganus. Šiame kontekste, Sputnik Lietuva korespondentų dėmesį pritraukė kairiųjų pažiūrų vilniečio visuomenininko Kristoferio Voiškos atvejis: pastarasis tądien buvo sulaikytas policijos pareigūnų neva dėl jų įžeidinėjimo, tačiau savęs kaltu nelaiko ir kritikuoja policijos savivalę. Su juo ir pasikalbėjome apie įvykusį incidentą (ir ne tik).

Sveiki. Ką tik praėjo Gegužės 9-oji – Pergalės diena. Ir Vilniuje, kaip ir kitose buvusios TSRS šalyse bei visame pasaulyje, buvo tradiciškai minima ši garbinga šventė. Vis dėlto, teko girdėti apie eilę tądien Antakalnio kapinėse įvykusių incidentų. Tarp jų – ir tai, kaip Jus, aktyvų visuomenininką, rimtų abejonių keliančiomis aplinkybėmis sulaikė policijos pareigūnai. Gal papasakotumėte, kas atsitiko?

Sveiki gyvi. Pirmiausiai norėčiau padėkoti Sputnik Lietuva redakcijai už galimybę čia pasisakyti – iš tiesų abejoju, ar kitose žiniasklaidos priemonėse lietuvių kalba šiandien galima būtų taip laisvai pasisakyti. Tad didelis ačiū Jums. Tuo tarpu, atsakydamas į Jūsų klausimą, galiu papasakoti konkrečiai, kaip buvo: tąryt (2021-05-09), kaip ir kasmet, ėjau su draugais į Antakalnio kapines pagerbti tarybinių karių. Ir taipogi, kaip kasmet, su savimi turėjome transparantą: "Tegyvuoja pergalė prieš fašizmą!" (dėl pastarojo ilgio, jį turi laikyti bent du žmonės), kurį išskleidėme priešais įėjimą į kapines.

Šia prasme, viskas buvo įprasta, kaip kiekvienais metais. Keistenybės prasidėjo, vietoje buvusiems policininkams nusprendus prieiti ir prisikabinti prie mūsų, kad neva čia mes rengiame susirinkimą (mitingą / demonstraciją) ir, jei taip, tai apie jį turėjome pranešti savivaldybei. O jei nesame pranešę, žinoma – už tai galime sulaukti administracinės atsakomybės. Ir todėl buvo pareikalauta asmens dokumentų. Į tai atsakiau, pirmiausia pabrėždamas, kad jokio susirinkimo čia nerengėme, kad darome visiškai tą patį, ką ir kiekvienais metais (kas, savo ruožtu, niekada problemų nekėlė) ir kad, atitinkamai, jokio pažeidimo čia nėra. Tad iš karto rodyti kokių nors dokumentų nesiteikiau.

Teko ginčytis. Aplinkui, tuo tarpu, ėmė būriuotis praeiviai – pastariesiems, taipogi atėjusiems paminėti Pergalės dienos, policijos elgesys irgi nepatiko. Policijos elgesys – mėginimai prigąsdinti, nubaidyti šalin jos veiksmais pasipiktinusius praeivius – situaciją tiktai kaitino. Sulaukiau ultimatumo, kad arba pateiksiu asmens dokumentą, arba teks mane sulaikyti dėl tapatybės nustatymo.

Na, o kadangi ko prarasti jau nebeturėjau (tapatybė jau bet kuriuo atveju būsianti nustatyta) ir švaistyti laiko nuovadose per didelio noro nejutau – sutikau pateikti asmens tapatybės kortelę. Policininkas ją nusifotografavo ir, dar kažkiek "paauklėjęs" įvykio liudininkus, buvo besiruošiąs nueiti.

Žmonės pradėjo sarkastiškai "dėkoti" pareigūnams už jų, atseit, didelę malonę. Prie "bendro choro" prisidėjau ir aš, ne be ironijos tardamas: "Ačiū mūsų fašistuojančiai policijai", – tuo išreikšdamas kritišką požiūrį į tai, kaip pareigūnai tiesiog lygioje vietoje kabinėjasi prie Pergalės prieš fašizmą paminėti besirenkančių taikių piliečių.

Netrukus buvau pagriebtas už rankų ir lyg nusikaltėlis policijos veiksmais pasipiktinusios minios akivaizdoje nuvesdintas į policijos automobilį – tada nuvežtas į komisariatą, kur buvo surašytas protokolas ir t. t. (beje, ten sutikau ir dar vieną dėl Pergalės dienos minėjimo sulaikytą bendrapilietį), remiantis pretekstu, kad žodžiai "fašistuojanti policija" – tai jų, kaip pareigūnų, garbės bei orumo įžeidimas... Kam įdomu, gali pasižiūrėti viešai prieinamą vaizdo įrašą arba pasiskaityti neseniai išėjusį mano straipsnį „Pergalės diena: „Ačiū fašistuojančiai policijai“. Ten viskas aprašoma kiek detaliau.

Supratau. Taigi, buvote sulaikytas dėl (tikro ar tariamo) pareigūnų įžeidimo, bet teigiate, kad Jūsų žodžiuose įžeidžiamo turinio nebuvo. Gal pakomentuotumėte plačiau?

Taip. Iš mano pusės, jokio asmeninio įžeidimo čia, objektyviai šnekant, nebuvo. Kodėl? Visų pirma, kadangi "fašistavimas" ar "fašistai" – tai nėra keiksmažodžiai ar šiaip necenzūrinė leksika. "Fašizmas" – tai politinė ideologija ir sistema.

Nežmogiška, nusikalstama, bet visgi ideologija ir sistema. O ne keiksmažodis. Ir konkrečiai šiuo atveju, apie "fašistuojančią policiją" prakalbau todėl, kad policininkų elgesys – kabinėjimasis lygioje vietoje prie Pergalės prieš fašizmą paminėti atėjusių piliečių, kaip ir jų arogancija, pažvelgus į jį bendrame Lietuvos politiniame kontekste (apie tai, galbūt, pasisakyčiau vėliau), negali nekelti atitinkamų, t. y. fašistinių, asociacijų.

Galų gale, galiojančios 1992 m. LR Konstitucijos straipsnyje aiškiai pasakyta, kad už kritiką persekioti draudžiama. Tad šioje situacijoje niekaip nusikaltęs nesijaučiu. Ir neatmetu galimybės skųsti pareigūnų veiksmus. Dargi sakyčiau, kad šis, atskirai paėmus, nedidelis incidentas tiktai parodo, kokia yra atmosfera dabartinėje Lietuvoje...

Ką būtent turite omeny, sakydamas "atmosfera dabartinėje Lietuvoje"?

Na, sąvoką parinkau perdėm plačią, tad konkretizuosiu: turiu omeny ir Lietuvoje formuojamą istorinę savimonę, ir ja paremtą politiką. O būtent: visą savo nacionalinį identitetą dabartinė Lietuva grindžia antitarybiškumu ir rusofobija.

Visas tarybmetis traktuojamas kaip kažkokia juodoji skylė mūsų istorijoje. Tuo tarpu Rusija ir rusų tauta — kaip amžinas, egzistencinis lietuvių priešas. Nors realybė veikiau priešinga... Ir ši pamatinė nuostata įtvirtinama tiek švietimo sistemoje, tiek žiniasklaidoje skleidžiamoje propagandoje. Ir ja pateisinama toji socialinė tikrovė (pramonės ir žemės ūkio, darbo vietų sunaikinimas, akį rėžianti socialinė nelygybė, 1 milijono darbingų žmonių praradimas, kultūrinė, dorovinė degradacija, visiškas krašto pajungimas ES bei NATO ir t. t.), kuri susiformavo pas mus per pastaruosius 30 metų ir kuri kuo puikiausiai atitinka valdančio elito, bet ne paprastos liaudies interesus. Šiame kontekste, 1941-1945 m. Didysis Tėvynės karas ir TSRS pergalė jame – tai vienas iš pagrindinių šmeižikų, istorijos falsifikatorių taikinių.

Ir tai dėsninga: kadangi pripažinus, kad hitlerininkai planavo faktinį lietuvių tautos genocidą (generalinis "Ost" planas numatė atsikratymą 85 % lietuvių ir Lietuvos kolonizavimą vokiečiais), paaiškėtų, kad ne kas kita, kaip Raudonosios armijos pergalė prieš nacizmą išgelbėjo ne tiktai Rusiją, bet ir Lietuvą, ir lietuvių tautą nuo pražūties. Bet vietoje to, kad šį faktą pripažintų, mūsų rūmų istorikai bei politikieriai seka ES lygiu priimtą TSRS prilyginimo trečiajam reichui, o komunizmo – nacizmui (žodžiu, pseudomokslinę "totalitarizmo") teoriją, nes taip tiesiog parankiau. Ir pasekmes turime aiškias.

Štai, dar prieš gerą dešimtmetį Pergalės diena Vilniuje būdavo minima didžiuliais, tūkstantiniais paradais, eidavusiais nuo Katedros aikštės iki pat Antakalnio kapinių. Ilgainiui, viskas turėjo apsiriboti pačiomis kapinėmis – atseit, čia "sovietinė", "okupacinė", žodžiu – "bloga" – šventė, kurią švenčiančius reikia suvaryti kažkur, lyg į kokį getą. Ir tai buvo padaryta. Tačiau tuo, pasirodo, neapsiribota: gi matyti, kaip vėl ir vėl kartojasi profašistiškai nusiteikusių veikėjų provokacijos (pradedant priešais kapines keltomis NATO vėliavomis, baigiant nacių uniformomis persirenginėjusiais motociklininkais).

Vis dėlto, iki šiol policija čia laikėsi ganėtinai santūriai – ji į pačias kapines praktiškai nelįsdavo ir pretenzijų piliečiams nereikšdavo. O šiais metais, atrodo, ir šitai keičiasi: dabar policija, tikriausiai, gavo nurodymą "iš viršaus" kabinėtis prie besirenkančių į kapines – tai muzika negerai, tai nesilaikoma "socialinio atstumo", tai dar kas nors. Manau, ilgainiui norima, kad apskritai jokio bendro, kolektyvinio minėjimo iš viso nebūtų – maksimum maksimorum, taip sakant – kad žmonės ateitų pavieniui, padėtų gėlių ir eitų kas sau. Kitaip tariant, kad neliktų ir šventės jokios. Ir, atitinkamai, svarbaus priminimo apie tai, kokia yra tikroji mūsų istorija...

Dabar gerokai aiškiau, ką norėjote pasakyti. Tačiau tokios pat tendencijos matyti ir Latvijoje, ir Estijoje, ir Ukrainoje, kur – nepaisant karantininio režimo – žmonės masiškai rinkosi pagerbti 1941-1945 m. Didžiajame Tėvynės kare kritusių tarybų karių. Antai Rygoje piliečiams neleista prie paminklo išvaduotojams padėti gėlių. Tad atrodytų, kad panašios provokacijos – tai net ne siaurai lietuviškas, bet, mažų mažiausiai, regioninis reiškinys?

Visiškai sutinku. Tai, kas vyksta Lietuvoje – tik platesnės, visą Rytų Europą, o tiksliau, tą buvusios TSRS ir socialistinio bloko šalių dalį, kuri pateko į Vakarų (JAV-NATO-ES) įtakos zoną apimančios – tendencijos dalis. Ir antitarybiškumas, ir rusofobija čia – būtini dėmenys. Prie to pridėkime dar ir tai, kad prie tokių, atrodytų, menkų provokacijų, prisideda ir iš tiesų nuožmūs persekiojimai: Lenkijoje turėjome dėl tariamo "šnipinėjimo" Rytams kalintą Matiašą Piskorskį, tuo tarpu Lietuvoje turime taip pat "šnipu" vadinamą, bet faktiškai režimo kankiniu tapusį kairiųjų pažiūrų politiką Algirdą Paleckį.

Taip, formali demokratija išlieka. Kaip išlieka ir galimybės, kad ir ribotos, reikšti savo nuomonę, pilietinę poziciją. Tad apie tikrai fašistinius režimus čia kalbėti dar per anksti. Tačiau fašizmas ar, sakykime, fašizacija – visiškai reali tendencija mūsų visuomenėje ir Pabaltijyje apskritai. Ir šia prasme, Lietuvos režimą laikyčiau profašistiniu. O tokiame kontekste, manau, ir mano išsakyta ironiška frazė apie "mūsų fašistuojančią policiją" turėtų būti aiškiai suprasta. Ir to supratimas kiekvieną dorą bei mąstantį žmogų turėtų įpareigoti priešintis, nepaklusti. Nes, priešingu atveju, istorija gali pasikartoti...

Supratau. Dėkojame Jums, Kristoferi, už pasidalinimą savo istorija bei įžvalgomis. Sėkmės ir iki kitų pokalbių.

Ir Jums dėkui už dėmesį bei galimybę čia pasisakyti. Nuostabu, kad yra ir šitokia, alternatyvi žiniasklaida. Geriausios kloties ir Jums, ir Jūsų skaitytojams.